Nuo vaikystės jis dievino senus daiktus. Aistra senienoms išliko, nors 29-erių Mindaugas jau daug metų žaidžia ledo ritulį.
Lietuvos rinktinės, o nuo ateinančio sezono ir Anglijos „Basingstoke Bison“ komandos gynėjas savo pomėgį pavertė verslu: Vilniaus senamiestyje jis atidarė „vintage“ parduotuvę, o sekmadieniais skuba į blusų turgų, kuriame pardavinėja net savo pačiūžas su autografu.
Domina daiktų istorijos
M.Kieras ir parduotuvėje, ir turguje pats stovi prie prekystalio. Kai kurių daiktų istorijas jis gali papasakoti, bet sendaikčiai jį labiausiai traukia būtent dėl to, kad neaišku, nei kam jie priklausė, nei kokios jų legendos.
Pats Mindaugas rengiasi tik senienomis. „Pastaruoju metu nieko nauja nebeperku. Visi mano drabužiai — tik iš čia“, — savo parduotuvėje, kurią bičiulis pasiūlė pavadinti „Kandis“, į sukabintų rūbų eiles mostelėjo ledo ritulininkas.
Mindaugui labiausiai patinka praėjusio amžiaus 7-asis, 8-asis ir 9-asis dešimtmečiai. Naujesnių daiktų jo parduotuvėje beveik nėra.
Į sekmadieniais Vilniaus mokytojų namų kiemelyje vykstantį blusų turgų M.Kieras tempia daiktus iš namų: tai, ką kažkada įsigijo sendaikčių parduotuvėje ir kas jau pabodo.
„Buvau atsinešęs ir savo pačiūžas — dėl juoko, norėjau pažiūrėti, kaip žmonės į jas žiūrės. Niekas, žinoma, net kainos nepaklausė, tik draugai atkreipė dėmesį, bet vis tiek buvo smagu, — juokėsi ledo ritulininkas. — Apskritai prekyba turguje — tik žaidimas. Ten nieko neuždirbi. Ką nors parduodi ir leki nusipirkti patikusio daikto iš kaimyno“.
Ledo rituliu besidomintiems žmonėms keista matyti sendaikčiais prekiaujantį gynėją, bet šis noriai paaiškina, kad tai — tik smagus laisvalaikio leidimo būdas.
„Be to, tas turgus suteikia galimybę pravalyti spintas. Ko nors nereikia — ir neši į turgų. Jei ko nors nebenešioju, iškart nešu parduoti. Pavyzdžiui, šiuos batus, — rodydamas rudos spalvos suvarstomą odinį apavą aiškino M.Kieras. — Pirkau juos sendaikčių parduotuvėje Japonijoje, bet man jų nebereikia“.
Pasiūlė keisti kostiumus
Pasižvalgyti, kuo prekiauja komandos draugas, jau buvo užsukusi beveik visa Lietuvos ledo ritulio rinktinė. Tik pirkti neskubėjo.
„Mūsų komanda dar konservatyvi, aprengiau tik kelis. Kiti į tokią aprangą žiūri skeptiškai, bet palaiko mano idėjas“, — šypsojosi M.Kieras.
Kai balandį vyko pasaulio ledo ritulio 1-ojo diviziono čempionatas, Lietuvos ledo ritulio rinktinė nelaimėjo medalių, bet į ketvirtąją vietą užėmusius šeimininkus dėmesį atkreipė ir svečiai, ir žiūrovai.
Ne tiek dėl žaidimo. Kai prieš rungtynes lietuviai įeidavo į „Siemens“ areną vilkėdami ilgus sportinius kostiumus, padvelkdavo praėjusio amžiaus aštuntuoju dešimtmečiu.
Pasiūlius ledo ritulininkams, buvo sukurti ankstesnius laikus primenantys baltos ir žalios spalvų kostiumai.
„Ši idėja priklauso mano komandos draugui Martynui Šlikui. Norėjome, kad tie kostiumai būtų senoviniai“, — pasakojo M.Kieras.
Nors ledo ritulys laikomas kietu ir vyrišku žaidimu, gyvenime Mindaugas atrodo visiškai nepavojingas — net romantiškas. Tokį įspūdį tik sustiprina ilgi, ant akių krintantys kirpčiai ir senos į apačią platėjančios kelnės arba iš kostiumo medžiagos pasiūti šortai, puikiai derantys su sportiniais batais.
Idėja kilo kelionėse
Legionieriaus karjerą netrukus pradėsiantis buvęs Elektrėnų „Energijos“ gynėjas būtent keliaudamas į varžybas užsienyje užsikrėtė mintimi atidaryti „vintage“ parduotuvę.
„Rimčiau apie tai svarstyti ėmiau pernai per pasaulio čempionatą Japonijoje. Ten tokių parduotuvių pilna ant kiekvieno kampo, o ir pardavimo procesas visai kitoks: pardavėjos net nematyti. Ateini ir darai, ką nori — renkiesi drabužius, eksperimentuoji su detalėmis“, — pasakojo M.Kieras.
Parduotuvės, kuriose prekiaujama senoviniais drabužiais ir daiktais, populiarios ir Anglijoje, todėl išvykęs ten žaisti Mindaugas žada neapleisti savo pomėgio pirkti ir parduoti senus daiktus.
Verslą, kol bus išvykęs, prižiūrės Mindaugo mergina Jurgita.