Ant kairiosios jos rankos bevardžio piršto žiba sidabro žiedas su gintarine bure — tas pats, kurį nupirkęs Rygoje Prezidentūroje jai padovanojo P.Kovas.
Žiniasklaidos grupės „MG Baltic Media“ vadovas ir užkietėjęs buriuotojas 44 metų P.Kovas būtent plaukdamas sugalvojo pasipiršti ilgametei partnerei. Idėja tai padaryti Prezidentūroje jam kilo staiga.
P.Kovas tai ir padarė — stebint daugiau kaip šimtui į pagerbimą susirinkusių buriuotojų, jų žmonoms, kadenciją baigiančiam prezidentui Valdui Adamkui bei buvusiam šalies vadovui Algirdui Brazauskui.
Sakydamas kalbą visus juos Paulius pavadino šeima. Prezidentą V.Adamkų, nes devynis mėnesius buriuotojai „Ambersail“ jachta po pasaulį plukdė jo vėliavą ir skaitė laišką.
Buvusį šalies vadovą A.Brazauską, nes jis — ilgametis buriuotojų komandoras.
P.Kovas dėkojo vyrus į vandenynus išleidusioms šeimos moterims, kurioms laukti krante buvo sunkiau nei jiems plaukti.
Pasakė ačiū buriuotojams — „už ištiestą ranką, pagalbą prie kavamalės, rytinę karštą kavą, laiku paduotą kibirą“.
Galiausiai Paulius perėjo prie to, kas itin asmeniška. Bet šeimoje paslapčių nebūna.
„Mano rankoje — žiedas su gintarine bure. Raimundas Daubaras su ta gintarine bure mus jau padarė nesveikus... Nijole, ar tekėsi už manęs?“ — stovėdamas prezidento tribūnoje paklausė P.Kovas ir netrukus jau klūpojo prieš apsiašarojusią gyvenimo draugę.
50-metė aktorė N.Narmontaitė ilgai negalėjo atgauti amo. Net tada, kai po kelių minučių ėmė plūsti sveikinimai. Ne tik iš Lietuvos — iš Australijos, JAV, Kanados, Airijos. Žinia apie piršlybas Lietuvos Prezidentūroje akimirksniu nuskriejo per pasaulį.
Net sėdėdami „Sorento“ restorane, kuriame kažkada įvyko pirmasis jų pasimatymas, jie neatsiginė sveikinimų. Padavėjas tik paspaudė rankas, o restorano savininkė čia pat sukūrė ir padeklamavo eilėraštį apie jausmus ir buriavimą.
Apie tai pasakoja ir Prezidentūroje susižadėjusi pora P.Kovas bei N.Narmontaitė.
— Nijole, atrodote jau nurimusi.
Nijolė: Laba diena — gal tik taip atrodo. Vien pagalvojus apie tą momentą užplūsta karštis. Man tai buvo taip netikėta, jog iki šiol sunku suvokti, kad taip galėjo būti.
— Po įspūdingos kalbos Prezidentūroje Paulius staiga išsitraukė žiedą. Ar tada ėmėte nujausti, kuo viskas baigsis?
Nijolė: Viskas buvo labai keista. Į Prezidentūrą atėjau ne kaip antroji pusė, o nusiteikusi viską, kas vyks, užfiksuoti fotoaparatu. Todėl ir laksčiau kaip paparacas. Paulius ėjo kalbėti, o aš galvojau, kaip čia jį iš arčiau nufotografuoti. Įsibroviau į pirmąją eilę: „Vyrai, truputį pasislinkite, įleiskite mane“.
Tie vyrai duoda man vietos, aš prisėdu ir... nieko nefotografuoju. Ta Pauliaus kalba buvo tokia subtili, išraiškinga ir įdomi, kad mane tiesiog užbūrė. Pagavusi save, kad įsiprašiau į pirmąją eilę, bet nefotografuoju, ėmiau pleškinti ir iš po fotoaparato kažką išgirdau apie žiedą.
„Kaip jis čia viską susies?“ — pagalvojau. Na, maniau, ką tik buvo Joninės, gal sakys, kad paparčio žiedo turime ieškoti visada. Man net minties — šventai sakau — apie piršlybas nebuvo. Ir kai pradėjau suvokti, kas įvyko, nuo to momento absoliučiai nieko nebeprisimenu. Tik paskui pasižiūrėjau filmuotą medžiagą.
— Pauliau, kada sugalvojote taip pasipiršti?
Paulius: Pusiaukelėje tarp Londono ir Klaipėdos. Tomis ramiomis naktimis, kai dažnai lieki pats su savimi, nes kiekvienas įgulos narys užsiėmęs savo reikalais, imi ir sugalvoji. Kai sugalvojau, ėmiau ieškoti simbolinio žiedo, kuris būtų susijęs su buriavimu, su mūsų projektu, kuris yra tikrai daugiau nei gintarinė burė. Galiausiai tokį radau Rygoje.
— Nijole, ką jums reiškia gintarinė burė?
Nijolė: Aš be galo mėgstu plaukti. Nesvarbu, kad bijau audros. Pernai vasarą dviese su Pauliumi plaukiojome du mėnesius. Matėme visko, ir man užteko vienos audros, kad suvokčiau, jog jų plaukimas aplink pasaulį yra labai didelis žygdarbis.
Paulius: Žygdarbio čia nėra. Mes plaukėme nuo taško A į tašką B. Daug svarbesnė patriotinė mūsų misija. O transporto priemonė — kad pasirinkta jachta, ne lėktuvas, ne automobilis, ne dviratis ar balionas — neturi didelės reikšmės.
Nijolė: Vis dėlto tokiam plaukimui reikia labai daug drąsos.
— O jums, Nijole, ar reikėjo drąsos, kad išleistumėte vyrą, pati žinodama, kokios audros gali laukti vandenyne?
Nijolė: Jei žmogus nori ir turi svajonę, kaip gali uždaryti ją į kokį nors narvelį? Jei man pasakytų, kad neičiau į sceną, net nesuvokčiau, jog taip gali būti. Padaryti žmogų nelaimingą dėl to, kad tu suabejosi ar parodysi savo baimes?!
Aišku, kad bijojau. Ir kiekvienas rytas prasidėdavo nuo kompiuterio, kuriame pasižiūrėdavau, kur jachta, kokiu greičiu ji plaukia. Tokie dalykai kainuoja ir jėgų, ir nervų. Visą laiką mintimis buvau su jais ir atrodė, kad pati plaukiu. Dieną pradėdavau ir baigdavau apie tai galvodama. Net melsdavausi ir prašydavau, kad jiems viskas būtų gerai.
— Bet kuriai moteriai piršlybos Prezidentūroje būtų didelė staigmena. O apskritai piršlybos jums ar buvo netikėtos?
Nijolė: Apie tai niekada nekalbėjome. Kai žmonėms drauge gera, atrodo, kad gera būna bet kokia forma.
Bet jei atvirai, tikėjausi, kad Paulius kada nors pasipirš. Maniau, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks. Bet kad taip... Juolab žinant Pauliaus charakterį: jis yra labai ramus, santūrus, nemėgsta dėmesio, kuklus iki begalybės. Ir visiems buriuotojams buvo šokas gerąja prasme. Kai žmogus nesitiki, šoko efektas būna trigubas.
Paskui, kai visi pradėjo sveikinti, žiūriu, kad visų akys ašarotos. Matyti V.Adamkų ir A.Brazauską drėgnomis akimis buvo kažkas tokio.
— Pauliau, tai kaip čia išėjo, kad tas neišsišokantis ir nemėgstantis dėmesio vyras staiga atsidūrė dėmesio centre? Meilė padarė savo?
Paulius: Turbūt. Tuo metu negalvoji, kad išsišoki. Tiesiog nori nustebinti brangų žmogų. Piršlyboms visada svarbus nustebimo efektas.
Nijolė: Ne tik mane nustebinai. Paskui ten buvusios moterys sakė, kad Paulius visiems vyrams labai aukštai užkėlė kartelę. Tie vyrai bandė teisintis: „Mes jau vedę, o tu nori, kad aš tau antrą kartą pirščiausi?“ Ji: „Tu turėsi ką nors sugalvoti, atlikti kokį nors žygdarbį“. Jis: „Na, jei tokie reikalavimai, plauksiu antrą kartą aplink pasaulį“.
Paulius: Antrą kartą pirštis Prezidentūroje būtų nebeoriginalu.
Nijolė: Dar vienas dalykas, į kurį atkreipiau dėmesį. Stebėjau „Ambersail“ plaukimą aplink pasaulį, pati mačiau buriuotojų susitikimus su po žemę pasklidusiais lietuviais ir su kokiu jauduliu mano „ramusis uostas“, kaip kartais vadinu Paulių, kalbėdavo tuose susirinkimuose. Mačiau, kaip susijaudindavo tie drąsūs ir bebaimiai vyrai. Tie susitikimai jų viduje kažką pajudino.
Visa ta kelionė buvo labai jautri. Gyvenime nesu tiek verkusi, nes paprastai verkiu tik ant scenos. Bet tiek, kiek iš gerumo verkiau per tą „Ambersail“ plaukimą... Matyt, tas gėris, kuris per susitikimus su lietuvių bendruomenėmis tiesiog dauginosi, padarė savo darbą.
Paulius: To gėrio aplink mus iš tiesų buvo labai daug. Visos tos emocijos, tas šiltumas visam gyvenimui pripildė gėrio taurę, todėl norisi juo pasidalyti.
— Kada apskritai supratote, kad norite vesti šią moterį?
Paulius: Nėra termino, ar tai buvo prieš aštuonerius metus, ar prieš trejus. Jau kitą dieną po pirmojo pasimatymo žinojome, kad gyvensime iki galo.
Nijolė: Kiek teko stebėti, poros labai gražiai sutaria, kol yra nesukūrusios šeimos. Esu sau prisiekusi būti išmintinga ir supratinga ir po vestuvių. Žinoma, man labai malonu, kad dabar galėsiu sakyti, jog Paulius — mano vyras. Iki šiol kartais taip ir sakydavau, bet likdavo jausmas, kad lyg ir meluoju. Vieniems sakydavau, kad jis — mano draugas, kitiems — kad vyras. Dėl to buvau suradusi neutralius žodžius ir vadindavau jį „mano brangiausias“.
Dabar turėsiu labai gerą įvardijimą — sužadėtinis.
Paulius: Tai jau nebe brangiausias?
Nijolė: Brangiausias.
— Kada laukti jūsų vestuvių?
Paulius: Dėl datos dar nenusprendėme.
Nijolė: Tikrai žinome, kad mūsų vestuvės bus kelionė, kad nebus jokio šurmulio, bus labai labai ramu. Šiuo klausimu absoliučiai sutariame.
— Minėjote, kad prieš piršlybas buvo keistų sutapimų.
Nijolė: Kai dar laukiant grįžtančios jachtos „Ambersail“ Marijonas Mikutavičius ant scenos manęs paklausė, ar jau esame susituokę, vos jo neprimušiau. Buvo kalbama apie buriuotojų sutikimą, o jis staiga: „Prisipažink visiems, ar jūs vedę, ar ne“. Buvau šokiruota — argi čia vieta tokiems klausimams?
Paulius: Nijolė parodė man įrašą, o aš susinervinau, kad jis ne laiku paklausė ir sugadino visą mano planą. Bet paskui galvoju — jei jis viešai paklausė, man yra pretekstas viešai duoti atsaką. Bet čia — tik sutapimas.
Nijolė: Ir dar vienas dalykas. Kai Paulius buvo išplaukęs, surengiau vakarėlį. Mačiau, kad daug draugių išgyvena krizę — darbo, jausmų, todėl sumaniau jas suburti ir pavadinti tą vakarą mergvakariu.
Susirinko apie 40 moterų, kiekviena su savo patiekalais, aš net iškepiau kelias skardas „krizinio“ pyrago, pasikviečiau savo draugę romansų atlikėją Liubą Nazarenko, kelias dizaineres, kurios pristatė drabužius ir papuošalus. Dalia Kutraitė paskui Prezidentūroje juokėsi: „Galėjai pasakyti, kai klausėme, kas tuokiasi“.
Buvo toks nuostabus vakaras, ir geresnio mergvakario nebepadarysi.
— Nijole, minėjote, kad pati mėgstate staigmenas. Kaip sutikote Paulių, kai jis parplukdė „Ambersail“ jachtą į Klaipėdą?
Nijolė: Tai — asmeniška. Mano dovana susijusi su tūkstantmečiais ir amžinybe.
O šiaip staigmenų esu pridariusi įvairiausių. Pavyzdžiui, per vieną gimtadienį grįžome iš kelionės, oro uoste mus pasitiko uniformuotas žmogus ir labai griežtai paklausė: „Ar jūs Paulius Kovas? Sekite iš paskos. Lagaminai keliauja atskirai“. Įsodino į senovinę mašiną ir nuvažiavome ten, kur mūsų laukė būrys draugų. Tame vakarėlyje net tortai buvo laivo formos.
— O Paulius mėgsta staigmenas?
Nijolė: Mūsų namuose niekada nevysta gėlės. Ar įmanoma norėti daugiau?
— Kaip atšventėte sužadėtuves?
Nijolė: Skubėdama į Prezidentūrą ant nestabilaus laipto išsinarinau koją. Po priėmimo pas prezidentą užsukome į „Stiklius“, kurių savininkai, pamatę Pauliui prisegtą Karininko kryžių, mus pasveikino. Per tą laiką koja taip ištino, kad nebegalėjau pati nueiti iki priėmimo Rotušėje. Todėl vakare likome namie.
— Ar pamenate pirmąjį pasimatymą?
Nijolė: Prisimenu, kad buvau tokia sutrikusi, jog restorane net palikau nuostabią puokštę. Iki šiol negaliu sau to atleisti.
— Drauge dirbote LNK. Paulius tuomet buvo šios televizijos vadovas, o Nijolė vaidino „Dviračio žyniose“. Tai buvo tarnybinis romanas?
Nijolė: Jokio. Per ketverius darbo LNK metus Pauliaus nebuvau sutikusi. Jis dirbo Pylimo gatvėje, o „Dviratis“ buvo įsikūręs Lukiškių aikštėje. Niekada nevaikščiojau į LNK vakarėlius, nes kai jie vykdavo, visada turėjau dirbti. O tada grįžau iš Šveicarijos ir su visais lagaminais, nes turėjau dainuoti, nuskubėjau į LNK sezono atidarymo šventę. Ten ir susitikome. Lemtingai.
— Pauliau, kuo jus sužavėjo Nijolė?
Nijolė: Jis nežino.
Paulius: Žmogus traukia arba ne. Bet koks žmogus — jį priimi arba ne. Ir atsiranda vienas žmogus, kurį priimi šimtu procentų.
— Nijole, o jus kuo sužavėjo Paulius?
Nijolė: Galiu atsakyti tą patį. Man daug kas sakė: pamatysi, ateis toks momentas, kai pradės erzinti kokios nors detalės. Sako, kad pradeda nepatikti, kaip žmogus kramto, kaip šneka, kaip knarkia. Būna, kad pradeda erzinti žmogaus priežodis, kokios nors smulkmenos. Man nieko panašaus nebuvo. Viskas tik stiprėja, atrandu naujų Pauliaus savybių.
Paulius: Taip, taip — mano priežodžius perkeli į vaidmenis.
Nijolė: Paulius taip nekalba, bet kartais jis pats nejausdamas ima kartoti žodžius: „Ką darai ką? Kur eini kur?“ Klausiau ir galvojau, kaip tai žavu. Ėmiau ir perkėliau tokią kalbos manierą į „Kapinių klubo“ personažo lūpas.
Kai personažas yra didelė priešingybė to žmogaus, kurio savybę perkėlei, būna labai didelis efektas. Kažkada kurdama lengvo būdo moterį „Šaunuolyje iš Vakarų pakrantės“ atkūriau visą savo sūnaus Simono elgesį. Didelis kontrastas, kai vaiko būdą įdedi į suaugusio žmogaus. Tai buvo vienas sėkmingiausių mano vaidmenų.
Čia — taip pat. Pradžioje atrodo, kad tai — labai paviršutiniškas vaidmuo, kad ta moteris domisi tik vyrais ir skudurais, o galiausiai paaiškėja, jog ji labai pažeidžiama, labai gili ir labai jausminga. Į tokį personažą įdėjau Pauliaus kalbą. Daug kam tai padarė įspūdį, ir visi klausinėjo, iš kur toks kalbos portretas. O tai yra paprasčiausias Pauliaus „copy-paste“.
— Nijole, į Paulių vis dar žiūrite įsimylėjelės žvilgsniu.
Nijolė: Mes turbūt pražiopsojome tą laikotarpį, kai santykius turėtų ištikti krizė.
Paulius: Iš viso nepajutome, kaip prabėgo aštuoneri metai. Atrodo, susitikome tik vakar.
— Kas sieja du iš pažiūros tokius skirtingus žmones: ramų Paulių Kovą ir ekspresyvią Nijolę Narmontaitę?
Nijolė: Mėgstu pabūti viena ir labai ramiai. Mano geriausia būsena — stebėti besilinksminančius žmones ir nieko nedaryti. Tik tada kitiems atrodo, kad esu liūdna, kad man kas nors negerai, nors jaučiuosi puikiai. Ir matėte priešingą variantą — kokie vulkanai slypi Pauliaus viduje.
Mes abu visko turime. O gal, kaip sakoma, vieną prie kito traukia ir mūsų skirtumai. Man patinka, kad Paulius stipresnis, valingesnis už mane. Aš labai valinga, bet jis dar valingesnis. Esu idėjų generatorius, bet Paulius yra tas žmogus, kuris ramiai, užtikrintai jas įgyvendina.