Jam atrodo absurdiška, kad Lietuvoje neįmanoma įmonės užregistruoti per penkias minutes, o užregistravus iškart į svečius prašosi galybė tikrintojų. Jam gaila, kad Lietuvoje žmonės nekenčia ir bijo valdžios.
***
– Esate įsigilinęs į dviejų šalių – Vokietijos ir Lietuvos politikos ir ekonomikos situaciją. Ką pastebite, lygindamas šias dvi valstybes?
– Esu Vokietijos krikščionių demokratų partijos (CDU) narys. Matau, kad mano partija, kuri sudaro daugumą valdančiojoje koalicijoje, daro viską, kad klestėtų verslas. Maniau, kad Lietuvos krikščionys demokratai taip pat skatins verslą. Tačiau čia kažkodėl elgiamasi visiškai atvirkščiai.
– Kritikuotumėte lietuvišką mokesčių didinimo politiką?
– Vokietijoje taip pat didina mokesčius, bet tose vietose, kur turi didinti. Pavyzdžiui PVM Vokietijoje irgi padidėjo - nuo 16 iki 19 procentų. Tačiau visiems viešbučiams PVM nepadidėjo - išliko maži procentai. Čia tik Lietuvoje taip pakėlė PVM, kad turistai neatvažiuotų į Lietuvą.
Kai kuriuos mokesčius galima didinti. Aš pats pritariu nekilnojamojo turto mokesčiui, nors taip prieš patį save kalbu, nes turiu Lietuvoje prisipirkęs nekilnojamojo turto. Tačiau suprantu – jei turėjome iš ko nusipirkti, galime susimokėti ir tuos mokesčius. Žinoma, tie mokesčiai turi būti proto ribose.
Valdžia turėtų skatinti ekonomiką mažindama kai kuriuos mokesčius. Štai Vokietijoje visiems, perkantiems naujus automobilius, valstybė skiria trijų tūkstančių eurų išmoką. Ne tik neapkrauna žmogaus mokesčiais, o dar duoda pinigų. Ir tai valstybei nekainuoja nė euro. Tie trys tūkstančiai eurų sudaro PVM. Kai sustojo automobilių pardavimas, valdžia nusprendė – jei niekas neperka, tai dovanokime tą PVM, nieko negausim, tačiau bent jau gamykla gamins ir parduos prekes, paskui surinksim daugiau mokesčių. Čia yra puikus ekonomikos skatinimo pavyzdys.
Smulkiajam verslui reikėtų skirti daugiau dėmesio. Vokietijoje mes taip pat klaidingai darome, milijardus kišdami į stambųjį verslą. Visos valstybės gyvena iš smulkiojo ir vidutinio verslo. Galima sugalvoti daug smulkiuosius verslininkus skatinančių lengvatų.
Reikia duoti žmonėms laiko įsijausti į verslą. Gali būti, kad pusė tų verslininkų bankrutuos. Tačiau valstybei juk daugiau kainuoja remti bedarbius. Rizikuokim – tie, kurie užsikabins, po to juk mokės mokesčius.
– Tačiau kokiais argumentais įtikinėtumėte tuos, kurie sako, jog kritikuojantys lietuvišką mokesčių politiką tiesiog patys nenori veržtis diržų?
– Sunku įtikinti, jau matau, kad čia beveik nieko neįmanoma įtikinti. Įvairiomis akcijomis nieko nepasieksime – per tas akcijas tik švaistome darbo laiką, o ekonomika dar labiau stoja. Manau, kad reikia kalbėti apie gerus pasaulio pavyzdžius.
Lietuvoje kažkodėl kalbama tik apie Latvijos, Islandijos – šalių, kurioms sekasi blogiausiai, pavyzdžius. Kodėl nekalbame apie tas šalis, kurioms pavyko pakelti ekonomiką? Protingiau iš pažangesnių šalių mokytis, o ne patiems kažką kurti.
Žinoma, taupyti reikia. Tačiau reikia pradėti taupyti nuo viršaus. Seimas turėtų parodyti pavyzdį. Valdininkų skaičių reikėtų sumažinti. Man tenka po ministerijas pasivaikščioti ir žinau, kiek ten žmonės laiko geria kavą. Baisu į tai žiūrėti. O tie, kurie dirba, daugiau ne padeda, o tik trukdo. Pas mus Lietuvoje per daug biurokratijos.
– Per Pasaulio lietuvių ekonomikos forumą aiškinote, kad Vokietijoje verslininkams lengviau vien dėl to, kad daug mažiau biurokratijos.
– Vokietijoje užregistruoti firmą galima per penkias minutes, o išregistruoti – per vieną. Registravau tris įmones. Pirmąją užregistravau labai greitai ir tą pačią dieną pradėjau veiklą. Po kelių metų labai lengvai išregistravau ir sukūriau kitą bendrovę. Tas pats buvo ir su paskutine, trečiąja mano įmone, kuri veikia dvylika metų.
Lietuviai jau kurdami įmonę bijo, kad ją bus sunku panaikinti. Dar labiau bijo, kad vos tik užregistruos, tuoj užpuls visų inspekcijų tikrintojai. Kam reikalinga ta kontrolė, kuri tik trukdo verslininkui dirbti?
Kai įregistravau įmonę Vokietijoje, vis pagalvodavau – kodėl niekas manęs netikrina, gal aš neegzistuoju. Per penkiolika metų tikrintojai atėjo vieną kartą. Atėjo, nes vienas lietuvis įskundė, kad pas mane neva nelegaliai dirba darbuotojai iš Lietuvos.
Ten mato, kad mokami mokesčiai, vyksta veiksmas, todėl valdžia pasitiki verslininku. O čia visur toks vargas. Štai visi žino, kad galima gauti Europos Sąjungos paramą, bet bijo ją imti, nes žino, kiek reikės popierių, kiek bus tikrinimo. Vokietijoje daug paprasčiau – užtenka parašyti paraišką, per kelias savaites patikrina ir duoda atsakymą.
– Čia labai įdomus dalykas – lietuviai mano, kad būtent Europos Sąjunga reikalauja to biurokratizmo. Neva mūsų institucijos tik taikosi prie tvarkos.
– Tai tikrai yra mitas. Lietuvoje daug kartų girdėjau, kad taip reikalauja ES. Tačiau Vokietijoje nėra tokių dalykų. Gal kažkur ir yra popieriuose surašyta, bet galima viską tvarkyti taip, kad būtų patogiau žmonėms.
– Kaip vertinate Lietuvos verslininkų aktyvumą politiniais klausimais? Gal verslininkai per mažai kalbasi su valdžia?
– Įvairių forumų ir susitikimų būna daug. Tačiau ten susirenkam, pasišnekam, tuo viskas ir pasibaigia. Niekas daugiau nevyksta.
Buvo net du forumai, kuriuose kalbėta apie Lietuvos ir Vokietijos bendradarbiavimą. Tai buvo nevyriausybinis renginys, nors pusė dalyvių buvo iš Vyriausybės. Dvi dienas vyko pokalbiai, labai gražiai visko prisižadėjome.
Paskui ėmiau kalbinti ministrus ir Seimo narius, kaip toliau dirbsime. Pasirodė, kad niekam tai neįdomu. Prieš televiziją ir spaudą pasirodyti buvo įdomu. Sakiau jiems – naudokitės manimi, esu šioks politikas Vokietijoje, galiu ir prie A.Merkel, ir prie Bundestago žmonių prieiti. Bet nė vienas Lietuvoje nenorėjo tuo pasinaudoti.
Tai yra graudu. Verslininkams per susitikimus jie visko gali prižadėti, tačiau tai telieka pažadais.
Kartą per metus aš organizuoju vakarėlį. Suvažiuoja mūsų partijos nariai. Jie manęs klausia, kuo Lietuvai galima padėti. O aš nežinau, nes lietuviai nesikreipia.
Galbūt situacija dabar pasikeis. Pasaulio lietuvių ekonomikos forume pranešiau, kad rengiuosi įsteigti 300 papildomų prekybos taškų Vokietijoje. Ten stovės mano Lietuvoje gaminti namukai. Tuose taškuose galima pardavinėti ir kitus produktus – pavyzdžiui, alkoholinius gėrimus. Siūliau – atvažiuokit, siūlykit savo prekes.
Žinau, kad kviesdamas aš save apsisunkinu. Galbūt lįs ir niekniekius siūlys. Bet tegul lenda. Aš bet ko nepriimsiu, o gabiems padėsiu.
Man svarbu, kad užsienyje Lietuva būtų žinoma iš gerosios pusės. Čia visko yra, tačiau užsieniečiams visada gražiai apie tėvynę pasakoju. Organizuoju keliones, perku lietuviškus katalogus ir vokiečiams dovanoju.
– Norite pasakyti, kad svarbiausia yra patiems dirbti, o ne laukti valdžios malonių?
– Svarbiausia yra į viską žvelgti optimistiškai. Net ir krizės metu, net ir su tokia valdžia, kaip Lietuvoje, galima dirbti.
Tiesa, nesakau, kad valdžia viską blogai daro. Štai ūkio ministras D.Kreivys man patiko, mačiau, kad tai yra norintis dirbti žmogus.
Gaila, kad Lietuvoje valdžios žmonės nekenčia ir bijo. Valdžią turėtume mylėti, juk mūsų išrinkti žmonės dirba. Bet sunku mylėti, kai jie žiūri tik savo kišenių.
Aš norėjau kandidatuoti į Seimą per pastaruosius rinkimus. Atvykau į Lietuvą ir daug laiko praleidau, kalbėdamas su partijų pirmininkais. Esu dešinysis, todėl norėjau eiti tik su dešiniąja partija. Tačiau labai nusivyliau, nes pamačiau, kad visiems rūpi tik jie patys.
Tada supratau, kad geriau toliau užsiimsiu savo verslu. Tiesa, per rinkimus parėmiau Artūrą Zuoką ir jo partiją. Parėmiau vien dėl to, kad jis aktyvus.
– Pasaulio lietuviai ekonomikos forume daug kalbėjo apie eksportą. Kokios mintys kilo per diskusiją? Ar apskritai įmanoma sėkmingai eksportuoti, kai lietuviškų prekių kaina nėra jau tokia maža?
– Įmanoma. Tik reikia remti eksportą ir gaminti kokybiškas prekes.
Vakariečiai abejoja kiniškų prekių kokybe, lygiai taip pat įtarimą jiems kelia ir lietuviška produkcija. Jie perka tada, kai yra akivaizdžiai pigiau. Turiu pripažinti, kad daugelio lietuviškų prekių kokybė išties yra prasta. Kai lyginu Vakarų ir Rytų Europos gaminius, matau didžiulį skirtumą.
Tačiau dabar, kai Lietuvos valdžia verslininkus apkrovė mokesčiais, pardavinėti mažomis kainomis nebus įmanoma. Todėl taip svarbu gerinti kokybę. Per krizę žmonės ėmė pirkti mažiau, bet jie perka kokybiškus daiktus.
Jei jau siūlome prekę, pradėkime nuo gero katalogo. Daugelio įmonių lankstinukus gėda nuvežti į užsienio šalį. Jei gaminame prekę, viską užbaikime iki galo. Teko daug važinėti po Baltijos valstybių medžio apdirbimo įmones ir galiu pasakyti, kad beveik visada kažkas neužbaigta. Ir išveža jie į Vakarus prekes su trūkumais.
Vakaruose žmonės išmoksta greitai ir gerai dirbti. Ten jie nežiūri darbo valandą. O Lietuvos darbininkai dažnai tempia laiką ir vaidina, kad dirba. Man reikėjo aštuonerių metų, kol išmokėme lietuviškos įmonės darbuotojus gerai dirbti.
– Papasakokite apie savo verslą. Jūs Vokietijoje statote medinius namus, o medžiagas ruošiate Lietuvoje?
– Pardavinėjame gyvenamuosius ir poilsinius namus, lauko ir vidaus pirtis, pavėsines, garažus, tvoreles – viską, kas gali būti pastatyta iš medžio. Didžiausia rinka yra Vokietijoje, tačiau parduodame ir kitoms Europos šalims.
Prieš dešimt metų iš manęs norėjo pirkti tik pigiai. Dabar prekių savikaina padidėjo ir pasidarė net didesnė už Olandijoje gaminamą produkciją. Tačiau mes pasiekėme tokią kokybę, kad su lietuviška produkcija didelėje Vokietijos rinkose esame pirmame lyderių penketuke. Mūsų prekes perka jau ne dėl to, kad pigu, o dėl to, kad kokybiška.
Gaminame Biržuose, ten dirba 150 žmonių. Dabar krizė, tačiau mes ieškome naujų gerų darbuotojų.
– Kokias lietuvių verslininkų klaidas matote, lygindamas juos su vokiečiais?
– Vakaruose kitaip žmonės žiūri į ateitį. Jie galvoja apie tai, kaip gyvens jų anūkai, kokia bus valstybė. O čia verslininkai daugiau rūpinasi, kaip kuo greičiau pralobti. Jie nemąsto apie perspektyvą.
Neturėtume skubintis viską greitai paimti. Reikia džiaugtis, jei šiek tiek uždirbame ir išlaikome darbo vietas.
Didžiausia klaida yra per krizę atleisti gerus, bet brangius darbuotojus. Man irgi sunkiau dirbti, nes sumažėjo apyvarta. Tačiau aš kaip tik priėmiau auditorių ir dar kelis specialistus, kuriems mokėsiu didžiulius pinigus. Kai nežinau, ką daryti, aš samdau žmones, kurie baigę mokslus ir gali surasti būdą, kaip sėkmingai verstis.
Kažkodėl lietuviai tokių žmonių bijo. Kai pasakoju apie tai savo draugams, jie stebisi – ką tu galvoji, jie nieko nepadarys, jie juk tik tavo pinigų nori.
Tačiau aš žinau, kad pasieksiu savo, įkursiu dar tris šimtus taškų Vokietijoje, kur bus įdarbinta šimtai žmonių.