„Generolas Vindišgrecas ir narsuoliai ponai, ankstų rytą kėlę, karą sugalvojo“, – kadaise smagiai traukė šaunusis kareivis Šveikas.
Matyt, neseniai panaši mintis šovė ir Seimo pirmininkui. Ir jis, kaip tos dainos herojus, kėlęs ankstų rytą, tvojo kumščiu į stalą ir savęs paklausė: „Tai kas gi tikrasis parlamentinės valstybės valdžios lyderis?!“
Šio nušvitimo vaisiai – kaip ant delno. Praėjusią savaitę seniūnų sueigoje tykusis premjero atstovas parlamente R.Alekna buvo taip išskalbtas (už Vyriausybės įžūlumą nepaisyti Seimo), kad net visi susigūžė.
„Prisikėlėlių“ karo priežastis – iškovoti daugiau postų Vyriausybėje ne tik liberalų, bet ir pačių konservatorių sąskaita. Todėl į A.Valinsko bendražygių gretas aktyviai tempiamas konservatorius V.Žiemelis.
Jei manevras pavyktų, pagausėjusi „prisikėlėlių“ frakcija galėtų taikytis į Liberalų sąjūdžio lyderio E.Masiulio užsėstą susisiekimo ministro postą.
Vakar premjerui A.Kubiliui buvo dar kartą bandyta parodyta, kas yra kas – visi koalicijos lyderiai pietavo pas Seimo pirmininką jo kabinete. Kirsdami kepsnius jie tarėsi, kaip pagerinti koalicijos susiklausymą ir sustyguoti gretas.
Atrodytų, kas čia tokio? Ogi tai, kad politikai priėjo prie išvados, jog kassavaitinių pusryčių pas premjerą, kur patiekiami tik blynai, nebepakanka.
Vienu šūviu – net keli zuikiai: politikai sotesni, jų santykiai – geresni, mokesčių įstatymai – švelnesni. Be to, politinės įtakos centrui pasislinkus Seimo pusėn, nusilenkiama ir Konstitucijos dvasiai.