Liepos 10-ąją oda ir pergamentu įrištoje draugijos knygoje pasirašė ir lietuvis Johnas C.Vederas, garsus Kanados biochemikas. Garbingas draugijos nario vardas jam suteiktas už itin svarbius atradimus organinės chemijos srityje. J.C.Vederas yra vienas iš 44 pasaulinio lygio mokslininkų, kurie šiais metais papildė Londono karališkosios draugijos narių gretas.
Garsios šeimos atžala
J.C.Vedero šeima paliko ryškią žymę Lietuvos istorijoje. Mokslininko senelis, motinos tėvas, buvo garsus tarpukario Lietuvos generolas Povilas Plechavičius. Motina Irena Plechavičiūtė – vidurinysis generolo ir jo žmonos Irenos Grinbergaitės vaikas. Be jos, šeimoje dar augo vyresnysis sūnus Povilas ir jaunėlis Norbertas. Pastarasis iki šių dienų gyvena Klivlande.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Vederų šeimai teko trauktis iš Lietuvos. Kaip dauguma tuo metu iš Lietuvos pasitraukusių žmonių, jie atsidūrė karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Ten 1947 metais ir gimė Irenos Plechavičiūtės ir Juozo Vedero sūnus Jonas – būsimasis biochemikas.
Mokslininko tėvų gyvenimas karo nuniokotoje Vokietijoje, kaip ir daugelio Antrojo pasaulinio karo svetur nublokštų lietuvių, nebuvo lengvas. 1952 metais jiems pavyko persikelti į JAV ir apsigyventi Ohajo valstijoje, Klivlande.
Naujoje šalyje šeimai teko patirti daug iššūkių. Jie turėjo pamiršti senojoje tėvynėje turėtas privilegijas ir pradėti naują gyvenimą: dirbti mažai apmokamus darbus, kęsti materialinius nepriteklius.
Ypatingi gabumai gamtos mokslams padėjo jaunajam J.C.Vederui iškovoti stipendiją gamtos mokslų bakalauro laipsnio studijoms prestižiniame Stanfordo universitete, Kalifornijoje. Po to jis studijavo doktorantūroje garsiajame Masačusetso technologijos institute (MIT) ir baigė mokslinę programą Bazelio universitete, Šveicarijoje.
Baigęs mokslus, J.C.Vederas išvyko iš JAV ir, persikėlęs į Kanadą, ėmė dėstyti Edmontone, Albertos universitete. Jame mokslininkas dirba jau 32 metus. Lrytas.lt interviu – su J.C.Vederu.
***
– Daugelio pasaulio mokslui ar kultūrai nusipelniusių žmonių pasiekimai dažnai būna grįsti ne vien talentu, bet ir tam talentui reikštis palankia aplinka. Jūsų, kaip imigrantų atžalos, gyvenimas JAV turbūt ne visada buvo lengvas. Kokios aplinkybės padėjo pasiekti tokių profesinių aukštumų?
– Manau, kad daugiausia mano žinių troškimą skatino motina. Nors ji pati nebuvo mokslininkė, tačiau nuo mažens mane ragino būti smalsų, akcentavo būtinybę savarankiškai lavintis ir šviestis ne tik gamtos mokslų srityje, bet visose su žmogaus egzistencija susijusiose sferose.
Po atvykimo į JAV jai pačiai teko įveikti nemažai profesinio vystymosi pakopų. Ji daug metų dirbo įvairius darbus įmonėje „American Greetings Corporation“ – pradėjo kaip fabriko darbininkė, o po kurio laiko tapo viena iš administratorių. Be to, man pasisekė mokytis pas gerus mokytojus.
– Pasak Londono karališkosios mokslo draugijos, jūsų tyrimai padėjo aptikti nenuodingus, mikrobus naikinančius peptidus, kurie atlieka svarbų vaidmenį saugant maistą ir gali būti panaudoti gydant žmones. Ką tai reiškia žmonių kalba?
– Dauguma, o gal net ir visos bakterijos gamina antibiotikus, kad sunaikintų su jomis konkuruojančius mikroorganizmus. Paprastai tai yra peptidai – maži aminorūgšties junginiai, dar vadinami bakteriocinais.
Pieno rūgšties bakterijos paprastai nėra mums kenksmingos. Jos natūraliai atsiranda ant maisto produktų, ypač ant pieno gaminių, mėsos ir žuvies. Šių bakterijų sukurti bakteriocinai (peptidų antibiotikai) gali būti naudingi mūsų skrandžio ir žarnyno veiklai. Be to, jie gali gydyti pavojingus, įprastiems antibiotikams atsparius infekcinius susirgimus.
Nepamirškime, kad 50 proc. infekcinių susirgimų, kuriais užsikrečiama ligoninėse, yra atsparūs antibiotikams, o minėti bakteriocinai yra tūkstantį, kartais net milijoną kartų veiksmingesni nei įprasti antibiotikai, pavyzdžiui, penicilinas. Mes privalome išrasti naujus vaistus tokiems infekciniams susirgimams gydyti.
Štai šiuos mano tyrinėjimus, regis, ir įvertino Londono karališkoji mokslo draugija.
Beje, nors dar atliekami tyrimai dėl peptidų tinkamumo medicininiam vartojimui, jie jau naudojami maisto produktų apsaugai nuo gedimo. Mes valgome juos kiekvieną dieną, nes jie maiste atsiranda natūraliai.
– Albertos universitetas, kuriame dirbate daugiau nei tris dešimtis metų, yra pasaulinio lygio mokslinių tyrimų centras. Pačioje Kanadoje, vakarinėje šalies dalyje esanti Alberta dažnokai laikoma atokia ir net šiek tiek provincialia. Kodėl baigęs mokslus geriausiuose pasaulio universitetuose ėmėte dirbti būtent ten?
– Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje Albertos universiteto chemijos fakultetas įrengė aukščiausio lygio tyrimų laboratoriją ir įsigijo puikią įrangą. Tai įvyko keleto progresyvių mokslininkų, ypač fizinės chemijos specialisto Harry Gunningo, dėka.
Nuo to laiko chemijos mokslo programa šiame universitete yra labai aukšto lygio. Buvau pakviestas į šį universitetą 1977 metais. Sutikau dirbti, nes mane traukė puikios tiriamojo darbo sąlygos, geri studentai ir aukščiausio lygio kolegos. Nuo to laiko universitetas dar labiau sustiprėjo.
Jame yra antroji pagal dydį Kanadoje biblioteka, be to, Albertos universitetas yra gerai finansuojamas. Kanadoje universitetai daugiausia finansuojami ne valstybės, o vietinėmis lėšomis.
Daugiausia lėšų moksliniams tyrimams skiriama iš pelno, gaunamo parduodant gamtinius išteklius, ypač naftą ir gamtines dujas. Nors žiemos Albertoje iš tiesų yra ilgos ir šaltos, gamta čia nepaprastai graži, o kraštovaizdis įvairus: kalnai, miškai, stepės ir t.t. Tai man taip pat labai svarbu.
– Europos Sąjungoje netyla diskusijų apie maisto saugą ir genetiškai modifikuotus produktus, todėl jūsų tyrimai čia, regis, turėtų būti ypač aktualūs. Su kokiais institutais ir universitetais Europoje daugiausia tenka bendradarbiauti? Ar turite ryšių su Rytų ir Vidurio Europos mokslinių tyrimų centrais?
– Bendradarbiauju su įvairiausių šalių mokslininkais. Europoje daugiausia tenka dirbti su Airijos mikrobiologais ir maisto tyrimų specialistais Korko mieste. Tačiau teko daug bendradarbiauti ir su Jungtinės Karalystės mokslininkais. Beje, šioje šalyje akademinį darbą dirba nemažai buvusių mano doktorantų.
Artimesnių ryšių su Rytų ir Visurio Europos mokslo institucijomis kol kas neteko užmegzti, tačiau įvairiose konferencijose teko sutikti daug puikių mokslininkų iš Lietuvos. Be to, Šiaurės Amerikos mokslo institucijose dirba keletas lietuvių kilmės chemikų, pavyzdžiui, Ontario Karalienės universiteto profesorius Viktoras Sniečkus. Jis labai aktyviai skatina ryšius tarp Pabaltijo šalių mokslininkų ir jų kolegų užsienyje.
– Lietuva vis dar kenčia dėl protų nutekėjimo. Kaip, jūsų manymu, Vyriausybė turėtų remti mokslinius tyrimus globaliame šiandienos pasaulyje?
– Įvairiausių lygių moksliniams tyrimams būtina finansinė parama. Jaunus žmones sugrįžti galėtų paskatinti stipendijos jauniems profesoriams ir dėstytojams, kurios, tarkime, penkerius metus būtų pridedamos prie jų akademinės algos, arba didelės tyrimų stipendijos, leidžiančios jiems įkurti savo programas.
Geriausias pavyzdys yra Londono karališkosios draugijos stipendijos. Kiekvienais metais ši draugija finansuoja maždaug 300 profesinę karjerą pradedančių tyrinėtojų. Tam per metus skiriama 30 mln. svarų sterlingų.
– Ar tikėjotės tokio aukšto savo profesinės veiklos įvertinimo? Kokius aukščiausius apdovanojimus iki šiol teko gauti?
– Teko gauti įvairių apdovanojimų. Galėčiau paminėčiau praėjusiais metais Kanados Chemijos instituto įteiktą medalį – aukščiausią Kanados chemikų draugijos apdovanojimą.
Nuo 2001 metų esu Kanados bioorganinės ir gydomosios chemijos tyrimų fondo pirmininkas. Karališkosios draugijos sprendimas priimti į savo narius mane tikrai sujaudino. Be abejo, didžiulė garbė patekti į organizaciją, kurios nariais buvo kai kurie genialiausi visų laikų mokslininkai, pakeitę žmonijos požiūrį į pasaulį.
– Ar jums teko lankytis savo tėvų ir senelių tėvynėje – Lietuvoje?
– Kol kas lankytis Lietuvoje neteko, tačiau tikiuosi ten apsilankyti kitais arba dar kitais metais. Žinoma, nekantrauju pamatyti savo protėvių šalį.