Egzistuoja dvi sąvokos – „profesionalusis sportas“ ir „sportas visiems“. Šiandien neproporcingai dideli pinigai skiriami profesionaliajam sportui, o visų žmonių skatinimui judėti, sportuoti, palaikyti fizinį aktyvumą nuo jaunumės iki gilios senatvės atitenka tik grašiai. Jei Šiaulių regione ketinamos rengti žaidynės „Sportas visiems“ paskatins žmones judėti – joms galima ir reikia finansavimą padvigubinti ar net patrigubinti.
Vis dėlto ar ne verčiau tuos milijonus būtų išskirstyti ir palaikyti tęstines visų žmonių judėjimo skatinimo programas, paremti tuos entuziastus, kurie sportą visiems propaguoja negaudami tinkamo finansavimo?
Visi žinome šūkį: „Sportas – sveikata“. Šiandien šis šūkis mažai beatitinka tikrovę, greičiau galėtume sakyti: „Sportas – komercija“. Profesionaliajame sporte sukasi labai dideli pinigai. Prie šio kapšo greitai jungiasi žiniasklaidos kompanijos, net alkoholio, kitų kvaišalų gamintojai.
Gerai, kad profesionalusis sportas garsina šalį, sutelkia žmones, suteikia teigiamų emocijų, tačiau nepamirškime ir to, kad tiems sportininkams reikia poilsio, o žiūrovams būtina patiems pajudėti, pasportuoti.
Sportas visiems – sveikata
Į tai ir reikia atkreipti esminį dėmesį: sportas visiems reikalingas dėl sveikatos, visuomeninės darnos, ilgaamžiškumo, o ne dėl rezultatų, reklamos ar komercijos. Fizinis aktyvumas yra viena iš esminių sveikatinimo dalių – šalia mitybos, dvasinio gyvenimo, teigiamos visuomeninės aplinkos, grūdinimosi ir pan.
Specialistai jau ne pirmus metus praneša, kad žmonių sveikatos rodikliai vis blogėja dėl labai mažo gyventojų fizinio aktyvumo. Vaikai prilipę prie kompiuterių, vidutinio amžiaus žmonės – prie televizorių, pagyvenę anksčiau susensta ir fiziškai visiškai nebepajuda.
Valstybė privalo skirti reikiamą finansavimą, kad sveikatinimo programa būtų ne tik teoriškai sudaryta, bet ir praktiškai įgyvendinta.
Šių metų sveikatos apsaugos biudžetas siekia 5,7 mlrd. litų. O kokios sumos skiriamos profesionaliajam sportui? Ekonominę naudą, kuri būtų pasiekta didinant finansavimą sportui, įtraukiančiam visus piliečius, Lietuvoje mažai kas ir teanalizuoja.
Pasaulio sveikatos organizacija seniai teigia, kad žmogaus sveikata nuo medicinos tepriklauso tik iki 10 proc., o daugiau nei 50 proc. savijautos lemia gyvenimo būdas. Tai – paradoksas, juk medicina sunaudoja beveik 100 proc. lėšų, skirtų sveikatos apsaugai.
Profesionaliajam sportui tenka milžiniškos valstybės biudžeto sumos, o visų gyventojų įtraukimas į sportą ne dėl rezultatų, o dėl sveikatos, kai nauda yra akivaizdi, nesulaukia deramo dėmesio.
Visai neseniai Pasaulio bankas paskelbė, kad Lietuvoje yra per daug ligoninių ir gydytojų, kad Lietuva daugiausia lėšų iš visų Europos Sąjungos valstybių skiria vaistams kompensuoti, kad sveikatos apsaugos sistema yra visiškai neefektyvi, arba, kaip pasakytų Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas Dainius Kepenis – jos visiškai nėra.
Yra tik labai prasta ligų gydymo sistema arba kyšiais gaunamos medicininės paslaugos. Juk sąvoka „sveikatos apsauga“ paprastiems žmonėms ir asocijuojasi tik su ligonine. Keista, kad antonimai tampa sinonimais.
„Ligoninė“ ir „sveikata“ tapo sinonimais
Didžiausias nesusipratimas – kai medicinos centrai dabar pavadinami sveikatos centrais. Tikrieji sveikatos centrai ir turėtų būti ta vieta, kur žmonės yra paskatinami, išmokomi sveikai gyventi.
Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus gali būti pavyzdys, kad fizinis aktyvumas padeda stiprinti sveikatą, ilgaamžystę. O ką jau besakyti apie tokius žmones, kaip Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademijos garbės akademikas, sveikuolis Pranas Skersys, kuriam judėjimas padėjo perkopti 100-ąjį jubiliejų, nors į pensiją jis išėjo turėdamas antrąją invalidumo grupę?
Būtų labai gaila, jei pinigai, skirti visiems žmonėms, atitektų tik keliems. Toks pavojus labai realus. Dabar, greičiausiai, problema kyla tarp dviejų stovyklų – olimpinio ir neolimpinio sporto šakų. Vienos sporto šakos yra „religinės“, statomos ant pakylos, o kitos, pavyzdžiui, šiaurietiškas vaikščiojimas, įvardijamos kaip „abejotinos reikšmės“.
Kiekvienai amžiaus grupei tinka skirtingos judėjimo formos. Jei jauni gali praktikuoti krepšinį ir kitas judrias sporto šakas, tai pagyvenusiems žmonėms geriau rinktis šiaurietišką vaikščiojimą.
Lietuvoje populiariausia sporto šaka yra krepšinis. Vis dėlto kiek žmonių jį nuolat žaidžia patys? Dažniausiai krepšinis ne žaidžiamas, o žiūrimas drybsant prie televizoriaus pasiėmus alaus butelį. Reikia keisti tokią žmonių sąmonę, gyvenimo būdą, įgūdžius.
Idėjos, kurios kviečia kitą Lietuvos tūkstantmetį pradėti su labai nuoseklia šalies sveikatinimo programa yra sveikintinos. Šiandien pasaulio akivaizdoje išskirtiniai esame tuo, kad pirmaujame savižudybėmis, suvartoto alkoholio kiekiu, nesveikumo rodikliais, didžiausiu ligonių ir daktarų skaičiumi. Tačiau išskirtiniai norime būti ir pasaulinėmis žaidynėmis.
Taigi skleiskime kitų šalių patirtį, įgytą pasaulinių žaidynių metu, bet svarbiausia – įgyvendinkime ilgalaikę Lietuvos sveikatinimo programą.