Galima būtų pasakyti ir taip - gal net su šmėstelėjusia asmeninio
neužtikrintumo gaida, nors, be abejo, norėta sukelti priešingą įspūdį.
Jau iš pat pradžių D.Grybauskaitė užtikrino, kad bus aktyvi prezidentė:
„Išnaudosiu visas Konstitucijos man suteikiamas galias, piliečių
interesus ginsiu ir prezidento žodžio, ir moralinio autoriteto galia“.
Panašu, kad ir vieną, ir kitą kalbą rašė pati. Tai nauja, palyginti su
pirmtakais. Bet tautą galinčių įkvėpti gairių ateičiai, bandymų
perrėžti krizės rūką - beveik jokių. O juk prezidentė stoja tarnauti
tautai tuo metu, kai kraštą apėmusi didžiausia po Nepriklausomybės
atgavimo ekonominė krizė, kurios dugno Lietuva dar net nepasiekė.
Paprastai prezidentai inauguracinėse kalbose stengiasi pasakyti kažką
tokio, ko niekas iki jų nėra kalbėjęs. Ką ir po šimto metų būtų galima
prisiminti. Atsiverskim, kad ir B.Obamos inauguracinę kalbą.
D.Grybauskaitė pasirinko valdiškų deklaracijų rinkinį (tik antroji kalba
buvo šiek tiek šiltesnė). Stilistika artimesnė A.Brazausko kalboms -
jei ieškotume panašumų.
„Sutelkime jėgas pokyčiams, kurie padės gyvenimo pamatus dešimtmečiams.
Gyvenkime be oligarchizuotų monopolijų, neskaidrių sandėrių.
Išlaisvinkime šeimos ir smulkiojo verslo potencialą. Pabaikime amžinai
nesibaigiančias, bet tokias būtinas sveikatos, švietimo ir rūpybos
reformas“.
Viskas teisingai. Bet, kad įtikintų, per daug abstraktu ir
šalta. Net kai pakvietė susipjovusią tautą taikytis, kažin ar nors
vienas lietuvis, rėkiantis, jog visi jie Seime „vagys“, pagalvojo apie
artimo meilę G.Navaičiui, R.Dagiui, A.Zuokui ar A.Valinskui.
Lyg ir norėjo pabrėžti tai, kas svarbu piliečiams, deklaravo siekį
siekti teisingumo per teisingai parinktus teisėjus. Bet teigti, kad tai
pavyko, taip pat būtų kiek per drąsu.
Kalbos dalis, skirta valdžios kritikai, nori nenori verčia klausti, ar
D.Grybauskaitė yra atviros visuomenės šalininkė, ar jai labiau
priimtinas požiūris, kad „žirafa aukščiau, todėl jai geriau matyti“.
Leidusi kritikuoti valdžią ir save, kaip jos dalį, D.Grybauskaitė čia
pat padvelkė uždarumo šalčiu: „Jei to reikia!“. Ženklas valdžios
kritikams, kad jie gerai pagalvotų, ar verta burbėti prieš valdžią, nes
anot prezidentės, „nuo valdžios kritikos iki valstybės griovimo, gali
būti tik vienas žingsnis“.
Įspėjimas. Lyg citata iš V.Putino ar „batkos“ A.Lukašenkos pamokymų vis
dar pasitaikančiai opozicijai. Pabaigai išvis užlenkė, kaip kokia tūla
departamento viršininkė: „Tuščia kritika neišspręs nė vienos problemos“.
Ką apskritai reiškia „tuščia kritika“? Kritika negali būti nei
„tuščia“, nei „pilna“. Kalbant apie valdžią, tai viso labo tėra
būdas pasakyti, kokie valdžios veiksmai, piliečio nuomone, yra neteisingi
ir kodėl. Ir jau tikrai ne vykdomosios valdžios atstovei, tegul ir aukščiausią postą
valstybėje užimančiai, vertinti, kokia valdžios kritika yra „gera“, o
kokia – „bloga“ ar juolab neleistina.
V.Landsbergis, A.Brazauskas ir ypač R.Paksas mėgdavo paaiškinti, kokia
kritika yra „negera“, ką rašo „negeri“ žmonės. V.Adamkus - garbė jam –
per dešimt metų ne tik neleido sau jokių pasikėsinimų į žodžio laisvę, bet ir
nuolat gynė visus valdžios kritikus. Netgi tuos, kurie pirmiausia jam pačiam
buvo negailestingi.
Bet neskubėkime su išvadomis, kad štai turime „piteriškos“ politinės
kultūros metastazę Lietuvoje. Gal tai - tik kalbos riktas, kylantis dėl
politinių kalbų sakymo patirties ir patyrusių patarėjų stokos? Jei vis
dėlto ne, Lietuvai tai būtų žingsnis atgal kuriant atvirą visuomenę.
Atviriausia ir konkrečiausia D.Grybauskaitė buvo kalbėdama apie užsienio
politiką: „Bet sureguliuokime užsienio politikos švytuoklę: tegul
tvirtas ir nuoseklus Lietuvos interesų gynimas išstums tik
įsivaizduojamą šalies lyderystę euroatlantinėje erdvėje“.
Ar tai gali reikšti, kad Lietuva nuo šiol, užuot, kaip ir anksčiau,
rėmusi Gruzijos ir kitų posovietinių respublikų pastangas ištrūkti iš
Kremliaus įtakos, pati, lyg kokia nulūžusi ir upę įkritusi drebulė,
dreifuos į Maskvos pusę?
Kai užsienio reikalų ministras V.Ušackas slapta apdovanoja Rusijos
šnipelį „Tūkstantmečio žvaigžde“, ir niekas neviaukteli nei Seimo
daugumoje, nei prezidentės komandoje, ar tai jau nerodo, kad tokia bus
ir naujoji Lietuvos užsienio politika? Politika, kurios nuosekliai
siekia D.Grybauskaitės už borto siūlomi išmesti kai kurie oligarchai -
tarkim, B.Lubys.
Revizionizmas vidaus ir užsienio politikoje - pagrindinė naujosios
prezidentės žinia? Pagyvensim - pamatysim.
Kai ką - net labai greit. Tarkim, ar bus rimta A.Kubiliaus Vyriausybės veiklos
revizija? Bent žodžiu. Ministrų personalijos - ne esminis klausimas.
Nesvarbu kiek - viena ar keturios ministrų galvos lėks, ar kariuomenės
vadu taps viešai apsimelavęs generolas, ar ne. Tai tik parodys, kas
miške žada būti svarbiausias žvėris.
Esminis klausimas, ar D.Grybauskaitė pritars šios Vyriausybės silpnybei
didinti narkotikų dozę - galutinai sėsti ant mokesčių didinimo adatos.
Gal vis dėlto prezidentės raginimas „gesinant gaisrą šiandien galvoti
apie rytojų“, reiškia ir kitokį požiūrį į ekonomiką? Taip norėtųsi, kad
sveiko proto Lietuvoje būtų daugiau - nors per nago juodymą.