Neseniai Lietuvos evangelikai reformatai paskelbė dvidešimt tezių, kuriomis siūlo įveikti ekonomikos krizę. Teiginiai, kad visuomet verta būti sąžiningam, o pramogos ir vartojimas niekada nepatenkins mūsų vidinio poreikio rasti aukščiausią prasmę, skamba gražiai. Tačiau ką daryti, kad žmonės imtų gyventi pagal tokius moralės principus?
Apie tai ir diskutuojame su Lietuvos Evangelikų Reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos prezidente D.Liaukevičiene.
– Norint išspręsti problemą, pirmiausia reikia suprasti, kodėl ji kilo. Kaip evangelikai reformatai aiškina ekonomikos krizės priežastis?
– Krizę lėmė neatsakingas požiūris į turtą ir bendravimą. Tarkim, skolintis nėra blogai, tačiau neatsakinga skolintis, kai galvoji, jog turtas tau atneš laimę ir net nežinai, ar galėsi tą skolą atiduoti.
Profesorius Thomas K.Johnsonas aiškina, kad trys kertiniai dalykai yra visuomenė, politika ir moralė. Šie dalykai veikia vieni kitus. Jei priimame neteisingus sprendimus politikoje, dėl to kenčia visuomenė, žmonės darosi pažeidžiami, nukenčia jų moralė. Tada nemoralūs žmonės vėl ateina į politiką. Taip sukasi užburtas ratas.
– Kaip ištrūkti iš to rato? Juk nei politikai, nei žmonės netaps moralūs per vieną naktį.
– Taip, tai ilgas procesas.
Bet mes, suaugusieji, esame pajėgūs keistis. Galime skaityti, atrasti psichologinių ir teologinių argumentų. Vaikai seka mūsų pavyzdžiu. Jie mato mūsų požiūrį į darbą, į pinigus, į laimę ir taip formuoja savo nuostatas. Todėl krikščioniškomis vertybėmis pagrįstas šeimos, mokyklos ir Bažnyčios mokymas gali būti būdas ištrūkti iš to užburto rato.
Keistis taip pat privalome pradėti nuo savęs. Kitų nepakeisi, jei pats nesuvoksi, kad gyveni čia ir dabar. Būtent ši akimirka yra Dievo duota ir privalu ją nugyventi prasmingai, nešvaistant laiko veltui. Džiaugsmo nebus, jei mąstysime: „Kai pasistatysiu namą, kai nusipirksiu tą ar aną daiktą, tada jau būsiu laimingas“.
Viskas vyksta čia ir dabar. Ir kiekvienoje situacijoje įmanoma pamatyti teigiamą pusę.
– Vis dėlto, kaip pamatyti teigiamą pusę, jei žmogų išmetė iš darbo, o jis turi išlaikyti vaikus ir grąžinti bankui paskolą?
– Suprantu, kad dabartinėmis sąlygomis, kai žmonės atleidžiami ir stinga pinigų, tokių komentarų tikrai bus.
Patarti konkrečiai tikrai negaliu. Kiekviena situacija yra unikali. Tačiau esu tikra, kad kiekvienas žmogus turi savo pašaukimą ir turi savyje jį atrasti. Jei netekai darbo, galbūt tai yra proga atrasti, ką dar gali daryti.
Svarbiausia ieškoti veiklos, kurioje gali būti naudingas sau ir visuomenei. Galima susirasti mėgstamą užsiėmimą, kuris galbūt neatneš didelės materialinės naudos, tačiau suteiks džiaugsmo, nes žinosi, kad šiame pasaulyje turi ką veikti. Žmogus turi būti veiklus ir atsakingas ne tik už save.
Žinoma, sunku atsikratyti neigiamų minčių. Tačiau su jomis reikia kažkaip tvarkytis. Galbūt pasikalbėti su draugais, galbūt kreiptis į psichologą. Aš, kaip Reformatų bažnyčios atstovė, patarčiau ieškoti nusiraminimo skaitant Bibliją.
– Tai, kad vien tik turtai laimės neatneš, lyg ir visi žinome. Tačiau ar tai reiškia, kad geriau gyventi asketiškai?
– Protestantai niekuomet nežiūrėjo į turtą neigiamai. Puiku, jei kasdienius savo darbus atlieki nepriekaištingai ir užsidirbi. Sėkmingas darbas yra Dievo malonės patvirtinimas.
Tačiau turtas turi būti ne kaupiamas sau, o naudingas ir kitiems. Nieko gero leisti pinigus savo malonumams ar norint prieš kitus pasipuikuoti. Galvodami apie materialius dalykus mes pamirštame tai, kas svarbiausia – savo artimą.
Padėdami tiems, kuriems iš tikrųjų trūksta, galima pajusti ir daug daugiau laimės.
– Tačiau iš kur žinoti, kad labdara bus naudinga? Juk matome, kad žmonės pripranta prie pagalbos ir patys savimi neįstengia pasirūpinti.
– Tu neturi valgyt, aš duodu tau žuvį - tu turi valgyt. Taip paprastai žmonės suvokia labdarą. Tačiau protestantų labdaros suvokimas kitoks. Protestantas turi duoti ne žuvį, o meškerę.
Išmaldos davimas už dyką nieko gero neduoda. Tada prasideda: tai aš tokio drabužio nedėvėsiu, nes negražus, šito maisto nevalgysiu, nes neskanus.
Tikroji labdara yra ne tada, kai žmogui duodi materialinių gėrybių, bet kai sudarai galimybę sąžiningai ir oriai užsidirbti. Antrojoje Šveicariškojoje konfesijoje teigiama: „Negali būti pagelbėta tam, kuris nieko nedaro“. Pinigai turi padėti įsilieti į socialinį gyvenimą. Jei kuri darbo vietas, kad kiti žmonės galėtų nežemindami savęs užsidirbti, tai irgi galima vadinti tarnavimu savo artimui.
Tačiau neįmanoma pasakyti, kaip konkrečiai žmogų paremti, kad jis nueitų geru keliu. Žmonės skirtingi ir visiems jiems reikia skirtingo priėjimo.
– Ar gerus darbus daryti apsimoka? Daugelis žmonių mano, kad tik lipant per galvas šitame pasaulyje įmanoma ką nors pasiekti.
– Žmonės mano, kad elgtis nesąžiningai yra paprasčiau. Tikrai gali būti, kad tą akimirką tai bus paprasčiau. Tačiau kiek ilgai? Ar apgaudinėdamas kitus žmogus galės būti laimingas?
Esu įsitikinusi, kad gerus darbus apsimoka daryti visada ir visur. Jei eisi į žmones tyra širdimi, norėsi padėti ir padėsi, tau bus malonu, kai kitas žmogus kažko pasieks. Nekamuos pavydas, kad kitas turi daugiau už tave.
Jeigu neturi pinigų ar kompetencijos padėti, gal gali patarti žmogui, kur galima kreiptis kitur. Prasminga žmogui ir už rankos palaikyti, jei jam sunku.
– Kas atsitinka su žmogumi, jeigu jis daro blogus darbus?
– Čia labai svarbus esminis skirtumas nuo katalikų tikėjimo. Katalikai mano, kad geri darbai yra blogų darbų išpirkimas. Protestantai žvelgia iš kitos pusės. Tikėjimas neleidžia daryti blogų darbų.
Nė vienas negalime laikytis Dievo įsakymų nenusidėdami. Tačiau kuo stipresnis tikėjimas, tuo žmogus tvirtesnis. Jis tiesiog nebegali elgtis blogai.
– Kaip turėtume žvelgti į tuos, kurie elgiasi neteisingai?
– Protestantai tvirtina, kad kiekvienas, padaręs negera savo artimui, privalo atsiprašyti. Ir jeigu matai, kad žmogus nuoširdžiai atsiprašo, privalai atleisti, nors būtų ir labai skaudu.
O jeigu neatsiprašo ir nesigaili, tada belieka palikti tą žmogų su jo nuodėme. Nešaukti, nemėtyti replikų, tiesiog nelįsti į akis. Tegu verda tas žmogus savo pyktyje. Tu gali matyti, kad jis nėra laimingas. Svarbu pačiam prasmingai gyventi čia ir dabar – tada kitų elgesys ne taip skaudins.
– Kaip turėtų elgtis žmogus, matydamas, kad vyksta kažkas negero? Pavyzdžiui, ar privalo pasakyti savo nuomonę, jei mato, kad negeri yra valdžios sprendimai?
– Manau, kad privalo. Tačiau dažnai būna - žmogus mato, kad įstatymai jam nepalankūs, ir eina piketuoti. Burbėjimas ir dejavimas nėra kritika. Kritikuojantieji turėtų aiškiai pasakyti, kodėl jie nepatenkinti ir ką jie siūlo. Jeigu nieko konstruktyvaus nesiūlo, nieko nepasieks.
Tarp valdžios ir žmonių turi vykti konstruktyvus dialogas. Valdantieji taip pat turėtų mokytis kalbėti su žmonėmis.
Dabar yra sunku, nors Lietuva išgyveno ir daug blogesnius laikus. Mes išlepome, pripratome prie neatsakingo vartojimo, todėl dabar pirmiausia turime atsigręžti į vidinį pasaulį.
Darnios visuomenės nesukursime tol, kol nepradėsime galvoti, kaip šiuolaikiniame pasaulyje galima konkrečiai pritaikyti taisyklę „Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi“.
Su kitais elgtis dorai ir garbingai negalėsime, kol nemylėsime savo artimo, kaip savęs paties.
Esu įsitikinusi, kad savo artimo mylėti neišmoksime, kol neišmoksime mylėti Dievo, o Dievo neišmoksime mylėti, kol neišmoksime jam paklusti. Tikintis žmogus Dievo vertybes ir normas atsineša į savo gyvenimą, į santuoką, šeimą, į krikščionių bendruomenę bei visuomenę. Gal nuoširdus tikėjimas gali išvesti iš užburto rato, apie kurį kalbėjome pokalbio pradžioje?
– Kiek žmogaus gyvenimas priklauso nuo paties žmogaus? Juk evangelikai reformatai kalba apie tai, kad visą gyvenimą nulemia Dievas.
– J.Calvinas mokė, kad Dievo sprendimo suteikti malonę negali paveikti jokie žmogaus darbai, nes išgelbėjimas yra Dievo dovana. Viskas, kas žmogui nutinka gyvenime, yra Dievo malonės padarinys, bet ne jo asmeninių pastangų vaisius, kuriuo jis gali puikuotis.
Tačiau nėra taip, kad žmogus gali atsipalaidavęs laukti malonės. Apie tai, kad esi Dievo išrinktas, liudija sėkmingas darbas. Dirbti turi sąžiningai. Nesvarbu, kad žmonės nepastebės, jog darbas nebaigtas, vis tiek jį privalu baigti. Tavo darbas turi būti nepriekaištingas, nes dirbi ne sau, o Dievo garbei.
Sociologijos klasikas Maxas Weberis samprotavo, kad protestantų požiūris į profesinę veiklą, kaip į pašaukimą, ir asketiškas gyvenimo būdas turėjo didelę įtaką moderniosios kapitalistinės etikos formavimuisi.
J.Calvinas kalbėjo apie galimybę keisti profesiją. Senovėje juk būdavo taip: jeigu jau tapai amatininku, tai taip ir plušėsi visą gyvenimą. Protestantai tam paprieštaravo - ne, tu gali ieškoti. Tau Dievas davė kažkokius gebėjimus, tu turi juos surasti ir pritaikyti.
***
20 evangelikų reformatų tezių krizei įveikti
1. Kiekvienas žmogus apdovanotas tam tikru kūrybiniu potencialu, tad galėtų ir turėtų imtis iniciatyvos nuveikti ką nors reikšminga, panaudodamas minėtą dovaną. Išmintingai tvarkomos verslo ir ekonominės struktūros turėtų siekti padėti žmonėms atskleisti šį savo potencialą.
2. Godumo, tinginystės ir nesąžiningumo šaknys glūdi nuodėmingoje mūsų prigimtyje, taigi kur kas giliau nei ekonominė sistema ar susidariusi padėtis. Verslas ir visuomenė turėtų suformuoti tam tikras struktūras, skirtas šioms ydoms apriboti, panaudoti jas geriems tikslams ar sumažinti ydų destruktyvų poveikį.
3. Mylėti savo artimą kaip save patį – tai nuostata, puikiai pritaikoma ir darbe bei versle. Tai reiškia, kad savo poreikių patenkinimo turėtume siekti nuoširdžiai stengdamiesi patenkinti aplinkinių poreikius.
4. Vien pasaulietiniu supratimu keisdami ekonomiką neįveiksime atitolimo, susvetimėjimo, negatyvaus požiūrio į save, į aplinkinius ir į tai, ką darome. Išmintingai tvarkomos verslo struktūros turėtų stengtis mažinti visa tai, pradėdamos kiekviena darbo vieta.
5. Mūsų gyvenimus sąlygoja ne kažkoks neapibrėžtas beasmenis likimas. Dievo suverenumas nereiškia, kad mes turėtume visą atsakomybę palikti ateičiai. Nesvarbu, ar esame krikščionys, ateistai ar bet kurios kitos religijos sekėjai, mes privalome dabar prisiimti atsakomybę dėl mūsų visuomenės ateities, taip pat ekonomikos.
6. Istorija nėra nesibaigianti ciklų seka. Ji juda į priekį, jos pažanga priklauso nuo kiekvieno iš mūsų iniciatyvos ir kūrybiškumo, iš šių abiejų sukuriamas tam tikras potencialas, kurį pasaulyje palaiko Dievo apvaizda.
7. Materialusis pasaulis yra realus ir savaime geras. Tai vieta, kurioje galime atrasti prasmę iš dalies ir per tai, ką darome. Tikintieji šią prasmę atranda, be kitų dalykų, garbindami Dievą.
8. Teiginys, kad turtai gali padaryti mus laimingus, yra klaidingas. Laimę galima rasti santykiuose su kitais žmonėmis, darbe, laisvalaikio užsiėmimuose, šeimoje, bendruomeninėse organizacijose, taip pat garbinant Dievą.
9. Daugiau pasitenkiname, kai pinigus panaudojame siekdami padėti stokojantiems, o ne įsigydami ką nors sau.
10. Pramogos ir vartojimas niekada nepatenkins mūsų vidinio poreikio rasti aukščiausią prasmę.
11. Materialūs daiktai nepriklauso man asmeniškai; jie priklauso man, kaip šeimos nariui, mano vaikams ir anūkams. Atsakingi ekonominiai sprendimai turėtų atspindėti šį ne vienos kartos požiūrį į gyvenimą.
12. Visuomet verta būti sąžiningam. Net vien todėl, kad sąžiningumo iš mūsų tikisi Dievas; jis – būtina žmonijos gerovės prielaida.
13. Darbo vietų užtikrinimas kitiems žmonėms prilygsta bet kuriam kitam meilės veiksmui, pavyzdžiui, humanitarinei pagalbai, nes per tai žmonėms suteikiama galimybė realizuoti savo potencialą.
14. Sąžiningas pirkimas ir pardavimas paprastai naudingas abiem pusėms; sąžiningi finansiniai sandoriai nėra išnaudotojiški.
15. Nors dažniausiai įmanoma atpažinti nesąžiningas, išnaudotojiškas kainas, šiandien neįmanoma identifikuoti ilgalaikių „teisingų kainų“. Tą darė viduramžių krikščionys.
16. Nors ir ne visos, tačiau kai kurios paskolos yra nedoros, daugelis paskolų suteikiama neišmintingai ir neatneša naudos nei skolininkams, nei patiems skolintojams. Skolintis reiškia moraliai labai rimtai įsipareigoti, todėl tai būtina gerai apsvarstyti.
17. Tinginystė yra rimta yda, žlugdanti verslą, ekonomiką, ardanti šeimas ir bendruomenes.
18. Sveika šeima yra svarbi siekiamybė ne tik dėl pačios šeimos, bet ir dėl itin svarbaus jos vaidmens ekonomikai bei užtikrinant visos visuomenės gerovę. Šeimų irimas kelia daugybę ekonominių problemų.
19. Įmonių vadovai ir darbuotojai turėtų paisyti tam tikros rinkos disciplinos, reikalaujančios nuolat gerinti prekių bei paslaugų kokybę ir mažinti jų kainą.
20. Paprastai žmonės apie tai, kas gera ir kas bloga, supranta daugiau nei mes linkę pripažinti. Verslui galioja tos pačios moralinės nuostatos, kaip ir bet kuriai kitai gyvenimo sričiai.