Bet paskaičiusi naujienas nutariau parašyti ne apie tai. Ir ne dėl to, kad bijočiau naujai Seimo priimto absurdiško „Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos“ įstatymo (visų jau populiariai vadinamo tiesiog Cenzūros įstatymu) – norint, man jau seniausiai galima pripaišyti „homoseksualumo propagavimą“, nes niekada nė neketinau slėpti savo palaikymo šios mažumos kovai už jų teises. O dėl to, kad kalbėti ir garsiai šaukti reikia visiškai apie kitką – Cenzūros įstatymas iš tiesų yra pats šlykščiausias, žemiausias, niekingiausias pačių vaikų išnaudojimas.
Juk tai jais – nepilnamečiais vaikais ir jų „apsauga“ – dabartinis Seimas iš tiesų ciniškai prisidengia siekdamas įteisinti pačią paprasčiausią cenzūrą ir pažaboti ne tik žiniasklaidą, bet apskritai bet kokią viešą ir laisvą mintį.
Įstatymo autoriams vaikai – tarsi gyvasis skydas. Juo prisidengdami, jie tikisi nebaudžiami iššaudyti po vieną nepatinkančiuosius – žurnalistus ir kūrėjus, publicistus ir atlikėjus, fantastinių filmų režisierius, seksualaus apatinio trikotažo gamintojus ir mėsainių kepėjus. Apskritai – visus, kurie nepatinka. Nes priimtasis įstatymas – išties guminis.
Tempk, kiek nori, ir pritempsi prie bet ko. Kaip pasipiktinusieji teisingai pastebi – net ir prie nukryžiuoto Jėzaus Kristaus ir Donelaičio „Metų“. Cha, - Lietuva Marijos žemė pagal šį įstatymą gali užsidrausti ir savo dangiškąją globėją: vartyk nevartęs, jos istorija – „paranormali“, ir į Šiluvą prie Pirmosios Komunijos vaikelių vesti negalima. Nes įstatymas primena siurrealizmo manifestą, o štai baudos už jo pažeidimą - realios.
Bet pabandyk duoti atkirtį guminiam įstatymui – ir įstatymo kūrėjai tarsi gyvąjį skydą atkiš „vaikus“. Gini laisvą mintį – vadinasi, nori pažeisti mažutėlių psichiką. Duodi atkirtį nesąmoningam įstatymui – vadinasi, smogi vaikams. Pasaulyje vaikų, kaip gyvojo skydo, naudojimas yra pripažįstamas vienu sunkiausių karo nusikaltimų. Tik ne Lietuvos Respublikos įstatymdavystėje!
Metas visiems spiegiantiems įsisąmoninti: šis įstatymas – ne apie gėjus ir homoseksualumo propagavimą.
Homoseksualumo paminėjimas sudaro tik vieną mažytį punktelį šioje marazmo litanijoje, kuria sekant pirmiausia reikėtų cenzūruoti mokyklinę programą. Nes juk ji knibždėte knibžda šio įstatymo pažeidimais, o ši informacija priverstiniu būdu švietimo institucijų kemšama nepilnamečiams į galvą. Reikia uždrausti dėstyti apie karalių Mindaugą – juk “patraukliai vaizduojamas nusikaltėlis“, žudikas, kurio kelias į sostą buvo nuklotas politinių priešininkų lavonais. Negalima daugiau pasakoti ir apie Žalgirio mūšį – „fizinio smurto“ fiestą. Būtina uždrausti Pilėnų istoriją – „informacija teigiamai pateikianti savęs žalojimą, skatinanti savižudybę“. Nedėstyti F.Rabelais kūrinio „Gargantiua ir Pantagriuelis“ - „blogi mitybos, higienos ir fizinio pasyvumo įpročiai“. Tuoj pat uždrausti skaityti F.Dostojevskio „Lošėją“ – „informacija, skatinanti lošti, raginanti, siūlanti dalyvauti azartiniuose lošimuose, loterijose ir kituose žaidimuose, kuriuose sudaromas lengvo laimėjimo įspūdis“. Uždrausti, galų gale, „Guliverio keliones“ ir pasakas – paranormalūs personažai. Uždrausti, uždrausti viską! Uždrausti patį gyvenimą, kad netraumuotų vaikelių!
Bet kas jiems pasakė tokią nesąmonę, kad vaikai, išeksponuojami pasaulio blogybėms ir smurtui, užauga traumuotais niekšais?
Vienas šviesiausių, kilniausių žmonių, kurį turiu garbės pažinoti, yra būtent patyręs patį baisiausią smurtą, tiesiogiai – Antrojo pasaulinio karo konclagerį. Į jo pasakojimų detales nesileisiu – dar nėra 23 vala., galiu būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn, bet, manau, skaitytojų tėvų, senelių karta gali irgi papasakoti apie karo, pokario ar tremties baisumus – matytus ne iš televizijos ekrano, ne knygų ar laikraščių puslapiuose, o per ištiestos rankos atstumą. Ar jie dėl to išaugo blogi žmonės?
Nemanau. Priešingai, pažįstu ir kitą asmenį – tikrą šliužą. Vaikystėje tėvelių taip lepintą ir popintą, taip saugotą nuo neigiamų emocijų, kad sulaukęs paauglystės tiesiog alko smurto ir aštrių pojūčių, todėl, nuėjęs už kampo, balandžiams nutraukinėjo galveles.
Būtent tie lepinamieji, saugomieji, popinamieji labai dažnai užauga bjauriausi žmonės! O visi berniūkščiai nuo amžių amžinųjų laksto žaisdami karą, pyškindami mediniais šautuvėliais ar lankais ir kapodami galvas mediniais kardais. Laiko dvasia – dabar jie tą dažniausiai daro dar ir kompiuteriu.
Nepilnamečius „nuo neigiamos informacijos apsaugoti“, jų vertybes formuoti ir mitybą reguliuoti turi ne įstatymai, o jų tėvai. Normalūs tėvai išaugina gerus vaikus net ir karo sąlygomis, kai aplink sproginėja bombos, o gatvėse voliojasi nutrauktos žmonių galūnės, kai mitybos įpročiai – nesveiki, nes badas žvelgia į akis. Žiauru, bet tokia gyvenimo tiesa.
O jei paklaustumėt manęs asmeniškai, lietuviškoje viešojoje erdvėje labiausiai šokiruoja ne kokia nors „smurto ir nepageidaujamos informacijos“ lavina, plūstanti ant vaikų, o visiškai nesveikas, ant pedofilijos ribos balansuojantis vaikų seksualizavimas.
Netikite? Įsijunkite televizoeių, ir didelė tikimybė, kad pramoginio lietuviško koncerto metu išvysite besistaipančias, dažnai provokuojančiai aprengtas mažyles – pridažytomis akytėmis, parausvintais skruosteliais, nuraudonintomis lūpytėmis, susuktais plaukais, nėriniuotais, užpakalio nedengiančiais sijonukais. Ir, atkreipkite dėmesį – ne berniukus, o mažytes mergaites, kurioms dar toli net iki paaugliškos lytinės brandos.
Tikra heteroseksualaus pedofilo svajonė! Nenuostabu, kad jie ir pirmauja Lietuvos kriminalinėje statistikoje. Bet tų koncertėlių kažkodėl niekas neuždraudžia, nors vaikai ten pateikiami kaip seksualiniai objektai.
Tad priimtas įstatymas naudingas ne vaikams, ne jų tėvams, o tik Seimui ir visoms įmanomoms reguliacinėms komisijoms, kurioms atriša rankas įstatymiškai susidoroti su bet kuriuo nepatinkančiuoju. Ir dar labai naudingas Lietuvos Respublikos nedraugams – juk nieko nėra smagiau, kaip matyti, kai jauna Europos Sąjungos valstybė apsijuokia tarptautiniu mastu, nuskamba kaip pamatines žmogaus teises paminanti, žodžio ir minties laisvę draudžianti, nedemokratinė, homofobiška valstybė. Baigianti mokesčiais užsmaugti savo piliečių buitiškąją būtį, o dabar besiimanti uždėti apynasrį jų dvasiai ir mintims.
Pagarba kadenciją baigusiam prezidentui V.Adamkui, vetavusiam šį įstatymą. Ir tikru lakmuso popierėliu jis taps kadenciją pradedančiai prezidentei – taip meistriškai iškovojusiai kai kurių rinkėjų simpatiją kuklumu, tautiniais drabužiais, rankos paspaudimais ir bendra daina šventėje.
Kiti gi kol kas iš jos taip ir nesulaukia kai kurių atsakymų – ir visiškai ne apie tai, su kuo ji miega ar nemiega. Man asmeniškai tai neįdomu. Man kur kas įdomiau, koks jos požiūris į neabejotiną Lietuvos piktžaizdę - homofobiją, į demokratijos stygių mūsų šalyje; man kur kas įdomiau, kokios jos, kaip moralinio autoriteto, pažiūros. Kai prieš rinkimus to paklausė „Lietuvos ryto“ televizija, būsimoji prezidentė atsakė: „Esu teisingų pažiūrų“.
Vis dėlto kokios pažiūros demokratinėje valstybėje, garantuojančioje pažiūrų laisvę, jai asmeniškai yra tos „teisingos pažiūros“ – homofobo Petro Gražulio pažiūros ar europietiškos žmogaus teisės? Būtų gera tą žinoti.