Gal todėl kaunietis konservatorius, miesto Antikorupcijos komisijos pirmininkas R.Kaminskas pasielgė kaip tikras lietuvis: paklusdamas saviškės partijos įsakymui postą paliko neburnodamas. Tiesiog metė visus įpusėtus antikorupcinius tyrimus ir spruko.
Suklususi visuomenė laukė paaiškinimų – kodėl? Bet neišgirdo.
„Tai buvo frakcijos sprendimas. Turiu klausyti partijos nurodymų“, – kaip išmuštruotas kareivis, kuriam be vadovybės žinios draudžiama net cyptelėti, išpoškino R.Kaminskas.
Tai kur čia veiklos skaidrumas, kuriuo turėtų pasižymėti bent kovotojai su korupcija?
Nepasivarginę ar galbūt neišdrįsę nurodyti jokios objektyvios priežasties, kodėl įvyko permainos, konservatoriai šliukštelėjo labai tirštų drumzlių į preciziško skaidrumo reikalaujančią sritį.
Tiesą sakant, abejotini ir visuomenei nesuprantami antikorupcijos fronto vadovybės pakeitimai Kaune įsišakniję kaip ir pati korupcija.
Antai buvęs meras liberalcentristas A.Garbaravičius kartą buvo taip neapdairiai įsismarkavęs, kad iš komisijos pirmininko posto atleido net būsimą merą A.Kupčinską. Šis tuomet skundėsi.
O štai R.Kaminskas nesiskundžia. Todėl telieka spėlioti, kas jam užsiuvo burną.
Atidesni užuodžia iškalbingą dujų kvapelį, atsklindantį iš dviejų šaltinių: iš auksiniu praminto tualeto (R.Kaminskas reikalavo, kad būtų nubausti pinigus švaistę valdininkai) ir iš Kauno termofikacinę elektrinę valdančio „Gazprom“, kuriam Antikorupcijos komisija tapo kliūtimi gauti lėšų iš ES struktūrinių fondų.