Juokas ima, kai piktinamasi dėl neva homofobinių nuotaikų Seime.
Nėra čia ko ypatingai piktintis, ir ne apie gėjus ar jų teises ši daina (nors tarptautinės organizacijos ir pakėlė triukšmą, bet vertinčiau jų įvertinimus truputį skeptiškai: ar tik ne „Amnesty International“ vos prieš pora metų mušė varpais dėl „rusakalbių persekiojimo“ Estijoje?).
Kad įstatymas homofobiškas ar linkęs drausti viską, kas juda, tai neturėtų nieko stebinti. Seimo homofobija ar siaurakaktiškumas - tik simptomas ir rodiklis. Kai kurių kritikų pasiklausius, galėtum pagalvoti, kad kol seksualinių mažumų neužkabino, apskritai viskas buvo gerai.
Galėtum pagalvoti, kad čia pirmas kartais, kad Lietuvos valdžia lenda, kur jai nereikia, ir kad siekia reguliuoti viską, ką tik gali (net ir tai, ko šiaip jau gal ir negali reguliuoti, bet tada bent jau apsimeta).
Galėtum pagalvoti, kad normalios, reikalingos ir gerą darančios įstaigos yra Kalbos komisija ir Kalbos inspekcija, kurių pastaroji savo tinklalapyje matomiausioje vietoje yra išvardinusi - su sadistišku pasimėgavimu - visą nuobaudų meniu, kur ne mažiau nei penkiolika kartų paminėta, kokios nuodėmės „užtraukia baudą“ ir „užtraukia įspėjimą“.
Žmoneliai šiaip jau patenkinti, kad niekdarius užtraukinėja: „Nagi reikia ginti kalbą, kad jos neterštų“. Jiems tikrai atrodo, kad jeigu yra veikla, turi būti ir priežiūros valdininkas.
Lietuvos žmonės nesibodi, kai pilni kampai - ir nuolat daugėja - viską prižiūrinčių institucijų, inspektorių ir ombudsmenų. „Jei tos tarnybos tokios blogos, kodėl jos ir kitose Europos šalyse yra“, - klausia valstybės galia tikintis dundukas, neįsivaizduojantis, kad ką nors galėtų ir pats nuspręsti.
Nuo sanitarijos ir darbo saugos iki lygių galimybių ir vaikų teisių, nuo vartotojų teisių iki paveldo - kiekvienam pirstelėjimui reikia valstybės antspaudo, kasos aparato ir unikalaus serijinio numerio registre.
Lietuvis netiki, kad ką nors gali nustatyti paklausa ir pasiūla ar žmonių tarpusavio susitarimas. Jis mažai pasitiki tiek aplinkinių, tiek savo paties protu, ir yra tikras, kad jei nebus valdžios, tai jį verslininkas apgaus ir „pagaidins“ akimirksniu.
Ir valdžiai niekada nebus per smulkios užduoties. O ne.
Visi (o gal ne visi, gal tik aš) prisimename, kaip labai gerai buvo leidžiamas Seimo laikas, kai jis, šalies aukščiausioji įstatymus leidžiančioji ir prezidentus bei teisėjus prisaikdinančioji valdžia, sprendė tai, kiek centų turi kainuoti Klaipėdoje persikėlimas Smiltynės keltu ir kam galima taikyti nuolaidas ir kaip tie įkainiai ir nuolaidos turi skirtis automobiliams, motociklams, traktoriams ir šieną vežančioms priekaboms.
Bene pamiršome, kaip valdžios žmonės aiškino (ir tikrai dar ne kartą aiškins), kokie turi būti parduotuvių antkainiai, žemės ūkio produktų supirkimo kainos, troleibuso bilietukai ir mobiliojo telefono žinučių kainos.
Kai iš Europos ateina šviesių galvų idėjos ir potvarkiai, girdi, laikas pažaboti mobiliojo ryšio operatorius ir nustatyti maksimalius įkainius, visi žvygauja iš laimės: pagaliau prispaudė uodegą tiems vertelgoms.
Valdžia į viską kišasi, bet žmogus nepurkštauja - jis įsitikinęs, kad problema yra ne pats kišimasis, o tik tai, kad kišasi nepakankamai ir ne visada tinkamą dėmesį skiria kaimynui, kurį reikėtų paimti ant trumpesnio pavadžio.
Lietuvoje valdžia - kaip anyta, pardavusi sodybą kaime ir gyvenanti mieste su sūnumi ir jo žmona jaunos šeimos name. Ji lenda visur, braunasi su savo pastabomis į kiekvieną pokalbį ir apie viską geriausiai išmano: ir kokį maistą pirkti bei kaip gaminti (tiesa, pati gamina neskaniai, visi spjaudosi, bet tai netrukdo jai aiškinti), ir kaip vaikus rengti, ir kaip juos auklėti, ir ką jiems leisti žiūrėti ir nežiūrėti - nors jos pačios išmanymas ir sugebėjimai toli gražu ne geriausi. Anyta tai raktą pameta, tai patiki sukčiais, kurie telefonu paskambina ir pasakoja, kad „jūsų sūnus avarijon papuolė, reikia pinigų operacijai“, tai lygintuvą palieka įjungtą ir vos nesupleškina namų.
Jauniems sutuoktiniams anyta nelabai prie širdies, bet vis namus aptvarko, šiaip taip apskalbia, vaikams marmūzes ir užpakalius nušluosto, iš sodo vaisių priveža ir uogienių išverda, o jaunai šeimai per baisu ir per tingu gyventi vieniems, todėl ir kenčia.
Tik vienas skirtumas tarp tos anytos ir valdžios: anytos nepasirinksi, kandidatės į anytas nesisiūlo su rinkimų programomis, o štai valdžią patys išrinkome. Ką kaltinsim, kam dabar dejuosim, jeigu visą laiką patys išrenkam demagogus, agitbrigadininkus, humoristus, pagyvenusius aktorius, lakūnus ir suvirintojus? Nė vienas iš jų neatėjo į valdžią karinio perversmo dėka. Visi teisėtai išrinkti.
Tie, kas dabar reguliuoja ir dar pareguliuos, ar galima vaikams rodyti „Simpsonus“ ir ar galima spausdinti nesveiką maistą šlovinantį Užkalnį, tą rausvaskruostį mėsainių ir picų dainių, rinkėjų neapgavo ir niekam nemelavo. Nepatingėkite ir paskaitykite, ką jie visi mums žadėjo prieš rinkimus: juk ir žadėjo viskuo domėtis, viską reguliuoti ir visur daryti „geriau“. Tai kokia dabar problema? Kuo dabar nepatenkinti?
Kiek iš jūsų, dabar besiskundžiančiųjų ir besibaisinčiųjų mūsų Seimo viduramžiškais patvarkymais apie leistiną ir neleistiną informaciją, būtų balsavę už ką nors, kas jums būtų žadėjęs nesikišti į jūsų gyvenimą ir palikti jus ramybėje?
Užtat ramiausiai rinkote juokdarių šutvę, nes jums geriau neracionali vaikų pasaka („gyvename kaip cirke, tai gal nors klounai padės susitvarkyti“), negu baisi perspektyva atsakyti patiems už save.
Jie dabar daro tik tai, ką jums pažadėjo. Jūs patys ta valdžia tikėjote ir tikite ja ligi šiol, nes visąlaik norite, brangieji, kad kas nors keistų jums sauskelnes, kad nustatytų pajamų minimumus ir pašalpas bei nuolaidas, jūs tos valdžios blizgučiais žavitės, atėmę kvapą jau klausydami.
Vos spėjo prisiekti naujoji prezidentė, o žmonės jau varvina seiles, skaitydami apie jos rezidencijoje naujas kėdes ir mikrobangų krosnelę. Štai ji, svajonė, štai jis, geras gyvenimas, eime ir balsuosim ir toliau už bet ką, kas ir toliau mus žadės prižiūrėti ir maitinti šaukšteliu.
Tad iki kitų rinkimų, gerbiamieji, kai galėsite išsirinkti vėl „ubagų karalius“, kurie jums dar naujų patvarkymų sugalvos.
Yra toks pasakojimas apie dvi žalias kūdros gyventojas. Viena varlė sako kaimynei: „Žinai, mūsų kūdroje tokie siaubai: ėjau pirmadienį pro Didįjį kupstą, mane ten pagavo ir išžagino. Einu ten antradienį - vėl tas pats. Šiandien einu - ir ką tu galvoji, išžagino mane ir vėl. Ir rytoj pro Didįjį kupstą eisiu“.