Kada ir kodėl atsiranda priklausomybė? Kaip atsikratyti žalingų įpročių? Neseniai knygą „Priklausomybių anatomija“ parašiusi L.Bulotaitė tikina – svarbiausia suprasti problemą ir labai norėti mesti. Tada atsiranda jėgų ieškoti sprendimo.
– Kas yra bendro tarp nevaldomo pirkimo, gėrimo, rūkymo ar lošimo?
– Visų priklausomybių bendras mechanizmas toks pats – kažkokia veikla žmogui ima teikti ypatingą malonumą. Mes jau taip sutverti, kad visuomet siekiame malonumų. Jei alkoholis ar lošimas suteikia malonumą tada, kai blogai jaučiamės, smegenyse užsifiksuoja, kad tai yra labai geras būdas atsipalaiduoti.
Pavyzdžiui, darbe ir šeimoje kažkas įskaudino. Nėra artimo žmogaus, kuris gali patarti arba nesinori išsipasakoti, nes artimojo žodžiai gali ir nepaguosti. Gal pasakys, kad pati kalta. Alkoholis, narkotikai, lošimas nenuvils – tikrai atpalaiduos, nors problema ir liks neišspręsta.
– Alkoholizmas Lietuvoje – labiausiai paplitusi priklausomybės forma. Kodėl?
– Pirmiausia reikėtų kalbėti apie tradicijas. Alkoholio vartojimas yra seniausia priklausomybės forma daugumoje pasaulio šalių. Gerti mums atrodo taip normalu, kad mes net negalim švęsti be alkoholio.
Per paskaitas visuomet darau vieną eksperimentą – liepiu pakelti rankas tiems, kurie visiškai negeria. Dažniausiai niekas nepakelia. Bet aš sakau: „Gale vienas žmogus pakėlė ranką“. Visi atsisuka. Tada klausiu: „Ko atsisukot, ar manot, kad tas žmogus yra kažkoks kitoks?“ Jie iš tikrųjų mano, kad tas žmogus kitoks, keistas, nes juk visi geria.
Lietuviai tolerantiškai žvelgia net į paauglių gėrimą. Nors įstatymai draudžia gerti, tyrimai rodo, kad trylikamečiai ne tik yra ragavę alkoholio, bet yra ir pasigėrę. Baisiausia, kad netgi tėvai įvairių švenčių metu savo vaikams leidžia ragauti alkoholio.
– Kodėl vieni tampa priklausomais, o kiti geba gerti saikingai?
– Mokslininkai mėgina nustatyti, kas yra tas saikas. Tačiau panašu, kad tai yra labai individualu. Žmonės yra labai skirtingi. Neįmanoma pasakyti, kiek alkoholio vartodamas žmogus gali tapti priklausomas. Esu susidūrusi su žmonėmis, kurie gydosi nuo alkoholizmo, o kitiems jų išgeriami kiekiai atrodo juokingi – juk daugelis tiek geria, bet vis tiek netampa priklausomi.
Priklausomybės pradžia yra tada, kai žmogus ima gerti, negalvodamas apie pasekmes. Yra net terminai – atsakingas gėrimas ir neatsakingas gėrimas. Atsakingai gerdamas žmogus mąsto apie gėrimo pasekmes – ar ko nors neįžeis, nesužeis.
Ne be reikalo alkoholį draudžiama vartoti nepilnamečiams. Tai yra nuodas, kurio vartojimo žala – akivaizdi.
- Tačiau vis tiek jau atsiranda ir visai negeriančių. Kaip padaryti, kad taptų madinga ne gerti, o nebegerti?
– Dalis jaunimo dabar geria mažiau, nes jiems atrodo madinga gyventi sveikai. Sveikata, sportavimas ir alkoholis nelabai dera.
Pas mus tokia mada atsirado mėgdžiojant užsienio šalis. Tačiau užsienio šalyse stengiamasi sistemingai kelti sveikatingumą. Aiškinti apie sveikos gyvensenos privalumus daug veiksmingiau negu gąsdinti baisiomis alkoholio vartojimo pasekmėmis. Jaunam žmogui nerūpi, kad nuo alkoholio galima susirgti kepenų ciroze, nes jis net neįsivaizduoja, kaip nugyvens dešimt metų, jis nori gyventi dabar.
– Vadinasi, užrašai „Rūkymas žudo“, „Rūkymas sukelia vėžį“ irgi nėra veiksmingi?
– Taip, yra įrodyta, kad gąsdinimai nepadeda. Negi žmonės nežino, kad rūkymas sukelia vėžį? Net maži vaikai tą žino. Tačiau tokia informacija nekeičia elgesio.
Galbūt ant cigarečių pakelių reikėtų kalbėti apie nerūkymo naudą. Arba pateikti informaciją ne apie ligas, kuriomis galima susirgti po dešimt metų, o apie tai, kas vyksta čia ir dabar. Pavyzdžiui, apie tai, kad parūkius sunkiau užlipti laiptais, o nuo rūkymo sumažėja plaučių tūris.
– Kaip atsikratyti priklausomybės? Kodėl tai yra taip sunku?
– Rūkymas ar gėrimas tampa ritualu, kuris užima tam tikrą gyvenimo dalį. Jei tu atsisakai to įpročio, turi kažkuo kitu tą spragą užpildyti.
Besigydantys nuo alkoholizmo žmonės skundžiasi neturį ką veikti. Didžiąją jų laiko dalį užimdavo girtavimas. Gydymo metu galvojame, kaip užpildyti tą psichologinę erdvę – gal žmogus norėtų sportuoti, gal darže dirbti.
Baisu tai, kad gal žmogus ir galėtų užsiimti namų darbais, bet aplinkiniai jam tų darbų nenori patikėti, nes daug metų jis jų neatlikdavo. Todėl gydymo programos efektyvios tik tuomet, kai dalyvauja šeima.
Mes artimuosius tikiname – jis pasikeitė, jūs irgi turite pakeisti požiūrį į tą žmogų, kitaip su juo bendrauti. Aiškiname, kad žmogus daugiau nebegalės nė lašo gerti.
– Kodėl alkoholikai negali išvis gerti? Juk yra žmonių, kurie gėrė labai daug, paskui ėmė gerti mažiau.
– Tai reiškia, kad tie žmonės nesaikingai gėrė, bet nebuvo priklausomi.
Yra beveik nulinė tikimybė, kad alkoholikas galės saikingai gerti. Anoniminiai alkoholikai visiškai negeria keliasdešimt metų, nes žino, kad nuo trisdešimt gramų gali kilti nenumaldomas troškimas. Jų organizme jau įvykę tam tikri biocheminiai pokyčiai.
Tačiau daugelis žmonių to nežino. Labai liūdna, kai priklausomas žmogus nustoja gerti, o bendradarbiai ir šeimos nariai jį įkalbinėja išgerti. Vieno alkoholiko žmona man sakė: „O kam jis man toks reikalingas? Aš noriu, kad jis būtų toks kaip visi, gertų kaip visi“.
Daugelis žmonių neatlaiko tokio socialinio spaudimo. Iš pradžių mes net siūlome jiems sugalvoti šventą melą, kodėl negeria. Jei prisipažinsi, kad gydaisi nuo alkoholizmo, rizikuoji, kad žmonės šaipysis. Vieni sugalvoja, kad su širdimi kažkas negerai, kiti pameluoja, kad skrandžio opa. Net ir tada žmonės sako – pažįstu dieduką, kuris degtine išsigydė skrandžio opą.
Būna, kad buvęs alkoholikas paragauja truputėlį, mato, kad nieko neatsitiko, tada pabando daugiau ir taip vėl įklimpsta.
Įdomus fenomenas, kad trisdešimt metų nebegeriantys žmonės tebevaikšto į anoniminių alkoholikų klubą. Būtent dėl to, kad mūsų visuomenė netolerantiška ir alkoholikams, ir blaivininkams. Jie ateina pasikalbėti apie problemas, su kuriomis susiduria negerdami. Atrodytų, tai sveiku protu nesuvokiama.
– Kaip elgtis turėtų žmogus, kuris dar nėra priklausomas, bet supranta, kad geria per daug, dėl to kenčia sveikata ir darbas? Blaivininku jis nenori tapti, bet galbūt galėtų pamažu mažinti alkoholio kiekį?
– Yra daugybė būdų. Svarbiausia, kad žmogus suprastų problemą ir norėtų gyvenime pats kažką keisti.
Galima pildyti lentelę, kurioje būtų įrašai, kiek išgėrei, analizuoti, kodėl gėrei, kokius jausmus jautei iki gėrimo ir po gėrimo. Taip žmogus ima suvokti, kodėl jis geria, kiek jis geria.
– O kaip mesti rūkyti? Kai kurie sako, kad būtina neberūkyti visai, o mažinti nepavyks. Ar tai tiesa?
– Pakelį per dieną surūkantis žmogus tikrai labai blogai jausis atsisakęs cigarečių, nes atsiras psichologinė tuštuma. Geriau sumažinti keliomis cigaretėmis. Užsibrėžti tikslą, jei jo pasiekti nepavyksta, analizuoti, kodėl nepavyksta.
Žmonėms reikia palaikymo. Atrodo, taip nori mesti, bet niekaip nemeta. Tačiau pagirti galima jau už tai, kad sumažino keliomis cigaretėmis, pasidžiaugti pokyčiais.
Visi esame skirtingi ir nėra visiems tinkančio būdo. Vienas gali mesti sumažindamas palaipsniui, kitas – iškart. Svarbiausia, kad būtų noras. Dažnai sakantieji, kad jiems per sunku, iš tikrųjų nenori mesti. O jei žmogus tikrai nori, tada atsiranda ir jėgų ieškoti sprendimo.
Labai svarbu suprasti, kodėl rūkai ar geri. Jei rūkai susinervinęs, galbūt galima rasti kitą atsipalaidavimo būdą. Tada galima pagalvoti, kaip išspręsti problemą. Galbūt tada nebeliks ir priklausomybės.
– Tačiau ar žmonės nėra linkę prisikurti problemų? Galbūt kai konfliktiški žmonės net jaučia priklausomybę nuo konfliktų? Po dešimties minučių gailėsis, kad kitą žmogų aprėkė, bet tą akimirką tiesiog negali susivaldyti.
– Jūs teisi. Yra net toks terminas – aštrių pojūčių siekimas. Ne visi kopia į kalnus ar šokinėja nuo bokštų, prisirišę guma. Kai kurie išties veliasi į konfliktus, nes per ramu, kažko norisi.
Jei po dešimties minučių žmogus supranta blogai pasielgęs, jis turėtų pagalvoti, ką daryti, kad tai nesikartotų.
– Kaip galima nusiraminti, kai viskas viduje tarsi užverda?
– Tai yra labai individualu. Vieni ima skaičiuoti iki dešimties, kiti kartoja „nusiramink, nusiramink, nusiramink“, treti keliskart giliai įkvepia ir iškvepia, ketvirti niūniuoja muziką, penkti iškart išeina į lauką. Taip žmonės tarsi atsiriboja nuo aplinkos ir nusiramina.
Dažnai padeda galvojimas, kad pasaulyje toks konfliktėlis tėra mažytė smulkmena. Laimingesni paprastai yra žmonės, kurie supranta, kad visi yra pakeičiami. Jei išeisi iš darbo, gali atsirasti kitas, kuris dar geriau dirbs. Toks supratimas nėra savęs menkinimas, o tiesiog realybės supratimas.
Visi yra reikšmingi. Galbūt vienas reikšmingas, nes dirba parlamente, o kitas reikšmingas, nes augina vaiką, išaugino nuostabų sodą, moka šokti ar gražiai švilpauti. O jei žmogus jaučiasi reikšmingesnis už kitus, tai jau yra psichologinė problema, kuri kliudo gyventi. Nes toks žmogus rūpinasi, kad visi suprastų jo reikšmingumą.
– Turbūt būtent psichologinių problemų turintys žmonės ir tampa nuo ko nors priklausomi?
– Rizika, kad turėdamas psichologinių problemų tapsi priklausomas, yra didesnė. Bet kuris žmogus problemas bando spręsti, bet kartais pasirenkamas netinkamas sprendimo būdas.
Jei esi labai susireikšminęs, negali papasakoti aplinkiniams apie savo bėdas, nes gėda. Eiti pas psichologą taip pat gėda. Atrodo protingiau namuose išgerti penkiasdešimt gramų. Velniop tie psichologai, čia geresnis vaistas.
Nesakau, kad dėl psichologinių problemų būtina eiti pas psichologą. Kartais užtenka su kuo nors pasikalbėti. Tačiau yra žmonių, kurie viską laiko savyje, nes bijo pasirodyti silpni. Vis dėlto galų gale jie vis tiek silpni pasirodo.
Visi turi problemų. Nėra nieko baisaus tą pripažinti.
– Kaip vertinate savipagalbos knygas, siūlančias būdus, kaip mesti gerti ar rūkyti?
– Nėra nė vieno gydymo ir pagalbos metodo, kuris tiktų visiems. Yra žmonių, kuriems tokios knygos padeda. Yra ir tokių, kuriems nepadeda. Kai kurie šaiposi iš tų tekstų ar net keikia perskaitę.
Yra labai daug niekalų, kuriuose rašomos nesąmonės. Tačiau kai kurias knygas rašo psichologai ir konsultantai, turintys didelę patirtį. Reikia atsirinkti, kurios knygos yra kokybiškos.
Tyrimai rodo, kad pasiskaitę tokių knygų, žmonės ateina pasikonsultuoti. Turėtų į klausimus knyga atsakyti, tačiau žmogus ima analizuoti savo elgesį ir jam kyla daugybė kitų klausimų. Todėl galima sakyti, kad tokios knygos motyvuoja keistis.