Žinoma, čia galima paklausti – kodėl tokiu politinio svyravimo vienetu laikome ne Seimo kadenciją, prasidedančia nuo Seimo narių priesaikos, o prezidentinę kadenciją „nuo inauguracijos iki inauguracijos“?
Taip yra, regis, dėl to, jog Lietuvos piliečiui ne mažiau (bet gal net labiau) svarbiu reikalu nei partijų konkurencinės programos yra galimybė įvaizduoti politinį procesą, paskolinant tokiam procesui prezidento veidą arba, kitaip tariant, įprastam politinio vyksmo anonimiškumui ir susvetimėjimui priešpastatant konkretaus asmens įvaizdį.
Kita vertus, atrodo, tokios vizualizacijos poreikis, išskirtinis dėmesys inauguracijos iškilmėms, taip pat panašiems, vaizduotę užburiantiems ritualams, apskritai moralinis prezidento posto sureikšminimas neatskiriamai yra susijęs su žemdirbiška tautos prigimtimi, išreiškia valstietiško mentaliteto neatšaukiamą savitumą. Tačiau čia dar leiskite patikslinti kai kurių aplinkybių principinius vertinimus.
Įsivaizduoju, jog ne vienas pasakys, jog esą jam, kaip, tarkime, vadybininkui, statybininkui, moderniųjų technologijų specialistui arba rašytojui postmodernistui jokie žemdirbiškos prigimties dėsniai negalioja, neva modernybėje netenka prasmės visi senosios visuomenės identifikacijos kodai.
Tačiau tiesa yra ir tai, jog mentaliteto ir vertybių požiūriu žemdirbių luomas Lietuvoje yra dominuojantis motininis luomas, šalia kurio visi kiti luomai leidžia tik pirmuosius daigus, pradeda pumpuruoti, bet, kaip atrodo, pilnavertiškai subujos tik prabėgus dar vienam tūkstantmečiui. Dėl to žemdirbių luomas Lietuvoje yra luomas donoras, užsikraunantis sau, perimantis, be visa ko kito, kitų luomų neįvykdytas priedermes.
Pavyzdys iš praeito šimtmečio istorijos - Lietuvos kariuomenė, kaip vaizdžiai sakoma, neiššovė nė šūvio, pasitikdama sovietų okupaciją, o žūtbūtinę kovą su okupantu pradėjo iš esmės valstiečiai, išėję į miškus ir sukūrę partizaninio pasipriešinimo dalinius.
Galbūt dėl to, jog žemdirbio darbai yra monotoniški ir ilgai trunkantys, žemdirbio mentaliteto įsitvirtinime neproporcingai didelė reikšmę įgyja vaizduotės raiška. Vaizduotė čia iš tiesų tampa kažkuo panašiu į keičiantį kas mirksnį vaizdus vidinį ekraną, kuriam valdyti nereikia klaviatūros, taigi ir rankų, visados panirusių į darbus, pirštų, vaizduotė čia išsilaisvina pilnutine apimtimi, atitrūksta nuo įprastos žmogui psichomotorikos.
Kita vertus, tokia vaizduotė, nepaisant jos spontaniškumo, pasižymi tam tikru išankstiniu schematizmu, o viena iš tokios vaizduotės dramaturgijos schemų, kuri prašosi užpildoma per konkrečius pavyzdžius ir jau buvo išbandyta santykyje su prezidento įvaizdžiu, atrodo, yra neįsisąmonintas nusistatymas „iš pradžių mylėsiu, o po to nekęsiu“ .
Šiaip ar taip, jeigu kitiems pasaulis yra stebinys, tai lietuviui, regis, visų pirma vaizdinys. Taigi neatsitiktinai lietuvis yra išskirtinai meniškos prigimties žmogus. Kaip sakydavo vienas mano jaunystės laikų pažįstamas, Lietuva yra šimto tūkstančių poetų kraštas.
Nesunku pastebėti, jog Lietuvos piliečių lūkesčiuose šalies prezidentas nėra vien tik aukščiausiasis pareigūnas, o yra taip, jog vaizduotė savo kaprizais čia primeta net stilizacijos pagal modernizuotos monarchijos pavyzdį atskiras užuominas, siekia modeliuoti ir pritaikyti kai kuriuos nusižiūrėtus štrichus.
Kita vertus, jeigu prezidento įvaizdis yra šitaip svarbus Lietuvos politiniam gyvenimui, kyla klausimas – kokiais principiniais niuansais skiriasi šios nepriklausomybės laikų prezidentų portretai? Taigi bandykime įsižiūrėti, įžūliai spoksodami valstiečio akimis.
A.Brazausko psichofiziologinis masyvumas, monumentali figūra ir valingumą demonstruojantys skaptuoti veido bruožai bent man visada primindavo ir dar primena vaikščiojantį paminklą. Bandau įsivaizduoti, jog šalia šio žmogaus besisukiojantys asmenys gali net girdėti kaip girgžda marmuriniai prezidento sąnariai. Jeigu kada nors dėkinga tauta A. Brazauskui pastatys paminklą, tai bus kažkas panašaus į paminklą paminklui. Taip pat įsivaizduoju, jog, A.Brazauskui atvykus į Grūto parką, čia eksponuojamos paminklinės stovyklos pasilabintų ir dar ilgai paslaptingai mirksėtų.
Dažnas sutiks, jog V.Adamkus mums tapo koncentruotos elegancijos pavyzdžiu, galbūt net kažkokia elegancijos rezervuarus papildančio ekstrakto manifestacija. Tai, žinoma, labai tiko reprezentacinėms reikmėms, ypač bendraujant su pasaulio galingaisiais.
Tačiau čia užsimenu ne tik apie žmogaus manieras ir kitą išorinę atributiką, bet taip pat apie minčių bei jausmų eleganciją. Kita vertus, plėtojant šią temą, be jokios abejonė, reikėtų kalbėti apie nepaprastai reikšmingą Almos Adamkienės įnašą, padedantį prezidentui reprezentuoti šalį. Mano, nepašvęstojo, nuomone, ši moteris savo sugebėjimu atrodyti subtilia ir elegantiška ponia pralenkė visas pasaulio karalienes (esu įsitikinęs, jog taip sakydamas nieko neperdedu, o tik mėginu paryškinti sektiną, civilizuotam bendravimui reikalingą pavyzdį).
Kita vertus, kaip parodė paskutiniosios V.Adamkaus kadencijos dienos, išgrynintas pavyzdys įmagnetina ir spjūvio stichiją ir pritraukia dėmesį tų, kurie dūsta nuo savo skreplių. Kaip atrodo bent man, šioje situacijoje prezidentui būtų labai padėjęs paprasčiausias sugebėjimas pažeisti kanoną, mokėjimas imti ir sugadinti įvaizdį, pavyzdžiui, nekaltai nusikeikiant „rupūs miltai“ arba pagalvojant apie griežčiausius oponentus „eikit jūs visi šikti“. Tačiau, regis, prezidentas nesugebėjo nei taip pasakyti, nei pagalvoti. Dėl to kažkiek apmaudu.
Paskutinėmis kadencijos dienomis prezidentas demonstravo bravūrą, tačiau nesunku pastebėti, jog postą V.Adamkus paliko nepaprastai įskaudintas nepagrįstų užsipuldinėjimų, su gėla akyse. Įsivaizduoju, jog prezidentas nėra pageidavimų koncertas, nėra įpareigotas prisitaikyti prie kiekvieno individualaus skonio, tačiau vis tiek pastebėsiu, kad brandaus amžiaus pilietis, o tuo labiau prezidentas privalo žinoti: ne visi tave, žmogau, mylės, be to, nebūtina kiaulėms demonstruoti savo širdį ir nuoširdumą.
Taigi vidinis lepumas, nepaprastai išopėjęs jautrumas yra labiausiai atstumiantis šio neabejotinai garbingo žmogaus bruožas. Vien dėl to kartais visa pagarba V.Adamkui prapuola, kažkur išgaruoja. Nejaugi esame įpareigoti užjausti suaugusį, savo biografija įkūnijantį didingą abiejų XX a. nepriklausomybių jungties mitą, žmogų kaip kokį nuskriaustą vaiką?
Sekmadienio inauguracijos iškilmės parodė, jog naujoji prezidentė D.Grybauskaitė kviečia visus nusiteikti darbštumui ir dalykiniam tonui.
Kita vertus, man neiškrinta iš galvos dar taip neseniai iš visų informacijos priemonių plitę šūkaliojimai: „Ji turi juodą diržą, turi juodą diržą, turi juodą diržą“. Tai galima suprasti skirtingai. Štai mano jaunystės laikais mamos, drausmindamos prasižengusius mažylius, rodydavo į praeivį arba šalimais esantį vyriškį, sakydamos: „Šis dėdė turi diržą, jeigu neklausysi, nusijuos ir įkrės pipirų ten, iš kur kojos dygsta“.
Toks mažylis žiūrėdavo iš baimės nustėrusiomis akimis į parodytą dėdę, o susigėdęs praeivis savo ruožtu paspartindavo žingsnį. Tačiau šiandien jau tarsi girdžiu, jog kažkas labai dalykišku, biurokratinių intonacijų tonu, nuobodžiaujančios kanceliarijos žiurkės balsu praneša: „Ši teta turi juodą diržą„ nusijuos ir visiems įkrės“.
Savo inauguracinėje kalboje prezidentė D.Grybauskaitė pareiškė, jog kritikuojančiam valdžią privalu neužmiršti, kad valdžios kritika yra per žingsnį nuo valstybės pamatų griovimo. Be jokios abejonės, šitokie žodžiai, pasakyti tokia garbinga proga, gali būti traktuojami kaip esantys per pusę žingsnio nuo noro įteisinti totalitarizmą. Tačiau galbūt tai yra tik lingvistinis nesusipratimas?