Ūkininkai tiesia švarų vandens kelią

Žemdirbiai ką tik baigė deklaruoti žemės ūkio naudmenas ir pasėlius. Kartu jie galėjo kreiptis dėl paramos pagal kai kurias Europos Sąjungos remiamos kaimo plėtros programos priemones. Viena jų – „Rizikos vandens telkinių būklės gerinimas“.

Europos Sąjungos (ES) parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos (KPP) priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Rizikos vandens telkinių būklės gerinimas“ teikiama už paviršinio vandens apsaugą.

Rizikos vandens telkiniai yra atsidūrę ties tokia riba, kad toliau nesaugant jie gali taip užsiteršti, jog nebebus tinkami ne tiktai žmogui, bet ir kitokiai gyvybei.

Šalyje yra apie 800 tokių ties rizikos riba esančių vandens telkinių.

Daugiausia teršia pramonės įmonės, tačiau ne mažiau paviršiniai vandenys kenčia ir dėl žemės ūkio.

Rizikos vandens telkinių baseine esančių žemių savininkai arba naudotojai yra skatinami atsisakyti intensyvios žemdirbystės.

Ūkininkai raginami į rizikos vandens baseiną patenkančią ariamą žemę paversti pievomis ar ganyklomis.

Rugiais apsėta žemė duoda didesnę naudą negu žydinti pieva. Tačiau žemdirbiams prarastos pajamos kompensuojamos ES paramos lėšomis.

Pagal KPP priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Rizikos vandens telkinių būklės gerinimas“ už kiekvieną pieva paverstos ariamos žemės hektarą mokama po 407 litus kompensacinių išmokų.

Leonas Sakalavičius į tėviškę Pagaršvio kaime (Ašmintos sen., Prienų r.) grįžo iš meilės jai ir tėvų žemei.

Tėvų žemė – jam neįkainojama vertybė, kurią jis saugo ir brangina. Todėl ir ES programa „Rizikos vandens telkinių būklės gerinimas“ jam labai tiko.

Pagaršvio kaime L.Sakalavičius turi 23 hektarus žemės: maždaug pusė jos – miškas, pusė – pievos ir daržai.

1 ha dirbamos žemės L.Sakalavičius šiemet deklaravo pagal KPP priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Rizikos vandens telkinių būklės gerinimas“. „Tik tiek turėjau pūdymo. Jį apsėjau daugiametėmis žolėmis ir deklaravau“, – paaiškino jis.

Pavasarį L.Sakalavičius ir vėl paliko du hektarus pūdymo, kurį taip pat apsės daugiametėmis žolėmis ir kitąmet deklaruos pagal tą pačią programą.

„Ateityje pagal šią programą deklaruosiu visą dirbamą žemę“, – žadėjo ūkininkas.

Ūkininkas L.Sakalavičius mano, kad ES remiama programa „Rizikos vandens telkinių būklės gerinimas“ jo žemei labai tinkama.

„Ji – unikalioje vietoje“, – įspėjo ūkininkas prieš mums atvykstant.

Netrukome įsitikinti, kad ūkininkas sakė tiesą. Jo žemėje pasijutome taip, tarsi stovėtume apžvalgos aikštelėje. Iš kairės ir dešinės, iš pietų ir vakarų – iš visų pusių, į kurią tik pasisukdavome, mėlynavo miškais apaugę slėniai.

„Anuo slėniu teka Ošvenčios upė. Šiame, už anųjų medžių, ji įteka į Garšvę. Garšvė atiteka iš ten, iš lygumų“, – rodė apylinkes Leonas.

Dvi upės daro kilpas ir juoste apjuosia kaimus: Pagaršvio, kuriame ūkininkauja Leonas, bei gretimus – Pošvenčio ir Žarijų.

Tose vietovėse sudėtinga vandens tėkmė ir požemyje.

Leonas sodyboje bandė išsikasti tvenkinį. Molis – kietas kaip šlynas. Giliai iškasė. Pusantro metro kasė dar grąžtais. Ir ten gilumoje buvo tas pats šlynas.

Vanduo pastovėjo pusę metų ir dingo.

Kūdra Leono žemėje – ant kalno, bet visą laiką pilna.

„Pasakyk man, kodėl tvenkinyje nesilaiko vanduo?“ – paklausė tėvas sūnaus. Leono sūnus Jonas – hidrotechnikas, melioratorius. „Vanduo susiranda savo kelią“, – atsakė sūnus tėvui.

Ne per toliausiai nuo Pagaršvio – ir Nemuno kilpos.

„Vaikai būdami mirkdavome Nemune“, – su ilgesiu ištarė Leonas. Dabar jam – 59-eri.

Nemunas tekėjo ir jo jaunystėje. Tačiau tuomet maudytis Nemune niekas jau nedrįso.

Leono jaunystės laikais žemė šiose gražiose apylinkėse buvo intensyviai dirbama, tręšiama, purškiama chemikalais.

Netoli Pagaršvio yra Pociūnų aerodromas. Jame stovėdavo lėktuvai su trąšomis. Laukus tręšdavo iš oro.

Nudžiuvo sodai, upelyje dingo upėtakiai.

„Dabar Nemune vėl atsirado vėžių“, – nusišypsojo Leonas.

„Žemės aš neprievartausiu: jokių chemikalų, jokių trąšų. Man žemė – grožis, draugė mano“, – nutarė Leonas.

Žemė jam atsilygina.

„Mes valgome ekologiškas daržoves, visai šeimynai jų užtenka“, – pasigyrė Leonas.

Leonas ir Zita užaugino keturis vaikus. Tris sūnus ir dukterį. Duktė vyriausia – Kristina, du sūnūs Jonas ir Algirdas gyvena Kaune, sūnus Rimas – Prienuose.

Pas tėvus jie suvažiuoja gana dažnai – kone kiekvieną savaitgalį. Suvažiuoja jau su savo vaikais, susėda visi kieme po sena, gal jau šimtą metų turinčia obelimi.

Kas gali būti skaniau už tėvo atriektą duonos reikę ir motinos atneštą pieno stiklinę?

Sakalavičiai nelaiko daug gyvulių. Turi dvi karves. Viena ką tik atsivedė veršiuką. Prie kitos į ganyklą priklydo avis. Prisiglaudė prie juodmargės, susidraugavo ir pasiliko.

Šeima dar laiko keletą skraidančių ančių. Dvi rudenį išskrido. Viena susisuko lizdą.

Kodėl laiko ne paprastas, o skraidančias antis? „Tos ne tokios įkyrios. Jos išsiperi ir išsiveda. Atrodo, kad jų ir nėra“, – nusišypsojo Leonas. Ir pridūrė: „Matote, aš iš žemės negyvenu. Kaune turėjau gerai mokamą darbą. Kitą, su žemės ūkiu nesusijusį darbą dirbu ir Prienuose“.

Kaune Leonas dirbo šlifuotoju staklių gamykloje, paskui – Kauno hidroelektrinėje. Prienuose dirbo sportinės aviacijos gamykloje, dabar jis yra Prienų rajono mero padėjėjas.

Palikti Kaune gerai mokamą darbą Leoną privertė jo tėviškės žemės šauksmas.

„Kai užkalėme langus, mama dar buvo gyva, bet viena ji nenorėjo gyventi – niekam nelinkiu to jausmo“, – atsivėrė Leonas.

Jis grįžo į savo tėvų – Ievos ir Motiejaus Sakalavičių žemę. Atplėšė užkaltus senos sodybos langus.

Kieme tebeaugo šimtametis kaštonas, jo sodintas pusamžis ąžuolas. Dar žydėjo sena obelis...

* * *

* Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos (KPP) priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Rizikos vandens telkinių būklės gerinimas“ paramos galima prašyti tik už tą daugiamete ganykla arba pieva verčiamos ariamos žemės plotą, kuris patenka į rizikos vandens telkinio baseiną ir kuris prieš metus buvo naudojamas žemės ūkio produkcijai gaminti bei deklaruotas tiesioginėms išmokoms gauti.

* Pirmaisiais dalyvavimo programoje metais plotą, kuriam prašoma paramos, būtina iki liepos 1 d. apsėti daugiametėmis žolėmis.

* Antraisiais ir vėlesniais metais po įsėjimo pirmą žolę privalu nupjauti ir išvežti iki rugpjūčio 1 dienos, antrą žolės pjovimą pradėti ne anksčiau kaip rugpjūčio 15 dieną, šienauti baigti ne vėliau kaip rugsėjo 30 dieną.

* Iki šios dienos reikėtų išvežti ir antrosios pjūties žolę.

* Jeigu žemėje buvo daugiametė pieva ar ganykla, jos arti ir naujai sėti nereikia, tik būtina ją tvarkyti taip, kaip reikalauja šios programos taisyklės.

* Daugiametėje ganykloje ar pievoje draudžiama naudoti pesticidus ir trąšas.

* Jei daugiamete ganykla ar pieva paverstas laukas bus naudojamas gyvulininkystės tikslais, viename hektare negali būti daugiau nei 1 sąlyginio gyvulio (SG). 1 SG sudaro bulius, karvė ar kitas vyresnis nei 2 metų galvijas, ar vyresnis nei 6 mėnesių arklys; 0,6 SG – galvijas nuo šešių mėnesių iki dvejų metų; 0,4 SG – galvijas, jaunesnis kaip šešių mėnesių; 0,15 SG – avis, 0,15 SG – ožka.

Nacionalinės mokėjimo agentūros apmokėta informacija.