Atgarsio jau sulaukė dvi žinios: viena – skandalinga, antra – teikianti vilties. Pradėkime nuo nemaloniosios, mat blogos naujienos sklinda greičiau ir labiau aptarinėjamos nei geros.
Lietuvos Seimo nariai, priėmę Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos poveikio įstatymą, vienokio ar kitokio viešo pasmerkimo sulaukė kone visoje Europoje.
Kol kas tai tebuvo pavienių politikų pasipiktinimo balsai, tačiau pasaulio žiniasklaidoje šiomis dienomis dažnai linksniuojamas „homofobiškas ir absurdiškas“ Lietuvos įstatymas.
Tad negalima atmesti galimybės, kad šio įstatymo pasekmės bus gerokai rimtesnės.
Diplomatams greičiausiai teks daug kam užsienyje aiškintis, o šalies įvaizdžiui bus suduotas nemenkas smūgis.
Šį galvosūkį teks spręsti ir šalies prezidentei D.Grybauskaitei. Prezidentė jau viešai pareiškė nepritarimą įstatymui, tačiau ji neturi galimybės nieko pakeisti. Mat Seimas prezidento (tuomet dar V.Adamkaus) veto jau atmetė.
Kita vertus, būtent su D.Grybauskaite šiomis dienomis Lietuvoje ir net už jos ribų siejama nemažai vilčių. Tai ir yra antroji žinia.
Užsienio žiniasklaida greitai pasigavo Geležinės ledi pravardę, kurios pati prezidentė bent jau kol kas sumaniai nė nemėgina atsikratyti.
Atvirkščiai, ji tik pateisina tokią viešųjų ryšių prasme palankią pravardę savo pirmaisiais sprendimais.
Tiesa, jų kol kas nedaug, tačiau jie yra pastebimi. O informacija net apie menkiausias konkrečias D.Grybauskaitės užuominas ar ženklus dėl politinių pokyčių godžiai gaudoma ne tik Lietuvoje.
Apie tai, kaip keisis Lietuvos užsienio politika, kalbėta jau nemažai. Dabar pasirodė ir pirmieji ženklai. Mat prezidentė pirmąjį vizitą užsienyje pasirinko pragmatiškai, o ne tęsdama tradicijas.
Simboliška, jog paskutinis V.Adamkaus vizitas buvo į Gruziją, kur jis buvo sutiktas itin šiltai, o Lietuvai parodytas nemenkas dėmesys.
Bet kas iš to? D.Grybauskaitė nusprendė, jog Gruzijai, Ukrainai ir Lenkijai teks palūkėti.
Pirmiausia buvo aplankyta Švedija. Ir neatsitiktinai.
Tai nebuvo pažintinis vizitas ar artimų „vienas kitą suprantančių ir palaikančių“ draugų susitikimas. Dabar spėliojama, ar vizitas Švedijoje nėra Lietuvos orientavimosi į Šiaurės šalis pradžia.
Priežasčių, kodėl švedai mums svarbesni nei gruzinai, yra pakankamai – juk Baltijos šalyse įsitvirtinę Švedijos bankai sėdi ant tos pačios krizės šakos kaip ir mes.
Be to, Švedija pirmininkauja ES, kurioje Lietuva, anot D.Grybauskaitės, turėtų dalyvauti aktyviau, pati geriau suprasti Briuselio žaidimo taisykles ir būti suprasta.
Tačiau tokiais signalais prezidentė neapsiribojo. Juo labiau jog amžina Lietuvos problema – santykiai su Rusija vis dar skendi migloje, o retkarčiais pratrūksta pykčio pliūpsniais.
Galbūt neatsitiktinai D.Grybauskaitė vieną pirmųjų savo interviu nuo išrinkimo davė Rusijos laikraščiui.
Reikia pabrėžti, jog į visus klausimus, kad ir kokie jie nemalonūs ar provokuojantys būtų buvę, D.Grybauskaitė atsakė diplomatiškai ir tvirtai, tarsi be vargo patiestų priešininką ant tatamio.
Ir nors nieko nauja D.Grybauskaitė nepasakė, gerų santykių su didžiąja rytų kaimyne svarba ir Lietuvos interesai pabrėžti aiškiai.
Prezidentė lyg netyčia užsiminė, jog jai vienas sektinų pavyzdžių tarp politikų yra buvusi Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė M.Thatcher. Su šiuo palyginimu sutinka jau ne vienas, bet verta priminti, jog Rusijoje D.Grybauskaitė pirmiausia lyginama su premjeru V.Putinu.
Lietuvos vadovė ne tik panašiai valdingai kalba kaip įtakingasis Rusijos premjeras, bet ir panašiai, kaip kažkada šis, įvardija vieną didžiausių šalies priešų – oligarchus.
Būtent su jais neva kovojant kaip ant mielių iškilo V.Putino populiarumas.
Įdomu ir tai, jog tiek M.Thatcher, tiek V.Putinas savo kadencijų pradžioje susidūrė su nemenkais išbandymais.
Abiem atvejais tai buvo karo veiksmai, padėję jų politinei karjerai. Ar panašus likimas laukia ir D.Grybauskaitės? Veikiausiai ne. Paralelės, žinoma, ne visuomet tinka, o ir kariauti Lietuva nesiruošia.
Tačiau kai Lietuvos vardas Seimo ar biurokratų pastangomis nuskamba pasaulyje neigiamame kontekste, jį pataisyti gali tik ryškus ir atsveriantis šalies ar jos lyderių įvaizdis.
Pradžia jau yra – Geležinė ledi iš pasauliui nors ir nelabai reikšmingos, bet matomos šalies siunčia pirmuosius signalus. Norint išlaikyti tokį įvaizdį bus sunku ir, matyt, prireiks konfliktų.
Su kuo bus kovojama? Su krize, oligarchais, seimūnais ar užsienio valstybių spaudimu – greitai pamatysime.
Svarbiausia, jog šioje įvaizdžio kampanijoje laimėtų Lietuvos vardas ir šalies žmonės.