Kodėl? Ogi todėl, kad prie daugybės Lietuvos politinio gyvenimo bėdų kaip vieną svarbesnių priskirčiau ir politinę miglą. Tą, dėl kurios sprendimus priimantys žmonės kaltę dėl savo klaidų, neveiklumo ar net piktybiško visuomenės interesų nepaisymo visuomet suverčia kam nors kitam.
Sakysite, kad D.Grybauskaitė – ne tokia? Ji – atvira, ryžtinga, griežta ir konkreti? Nesiginčysiu – apie tai spręsti dar per anksti. Todėl tik noriu atkreipti dėmesį į pirmuosius faktus.
Vienas prieštaringiausių praėjusios savaitės judesių – Seime atmestas prezidento V.Adamkaus veto Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymui.
Kad Lietuva dėl šio įstatymo Europoje dabar atrodo tarsi išnirusi iš viduramžių, jau žinome. Žinome ir tai, kad pati prezidentė ne kartą viešai teigė, jog įstatymui nepritaria.
Tačiau vis dėlto taip ir nesužinojome vieno labai svarbaus dalyko. Neišgirdome, ar šalies vadovė bent mėgino tartis su premjeru A.Kubiliumi ir valdančiąja koalicija, kad V.Adamkaus veto nebūtų atmestas.
Juk atsisėdus į prezidento kėdę vien kam nors pritarti arba nepritarti nebeužtenka. Reikia veikti, o tai bent jau viešai ir žada D.Grybauskaitė.
Tad, pavyzdžiui, stebėdama savo inauguracijos koncertą po vienu skėčiu su premjeru, prezidentė tikrai galėjo paprašyti, kad kvailu Seimo užsispyrimu nebūtų menkinamas Lietuvos įvaizdis. Bet ar paprašė? O gal A.Kubilius nesileido į kalbas?
Manote, kad tai – tik mano smalsumas? Ne. Tik žinodami atsakymą galėsime spręsti, ko vertas naujosios prezidentės pasiryžimas priversti kitas valdžios grandis bent jau nedaryti kvailysčių ateityje. Tik tuomet galėsime įvertinti ir dalykinius A.Kubiliaus ir D.Grybauskaitės santykius.
Manote, ir tai nesvarbu? Tuomet – kitas pavyzdys. Galbūt svarbesnė atrodys informacijos dozė po D.Grybauskaitės susitikimo su sveikatos apsaugos ministru A.Čapliku.
Dar kartą išgirdome, kad sveikatos apsaugos sistema nereformuota. Dėl to dalis kritikos tarsi teko ir A.Čaplikui. Nors kartu prezidentė lyg ir pareiškė pasitikėjimą juo, nes ketina palikti poste.
Taigi man ir vėl niekas neaišku. Neaišku todėl, kad būtent A.Čaplikas jau yra pristatęs dvi labai svarbias (geras ar blogas – kitas klausimas) reformas: vadinamąjį vaistų prieinamumo gerinimo planą ir ketinimus pertvarkyti dabartinę neefektyvią mažų ligoninių veiklą.
Ar galima spręsti, kad D.Grybauskaitė visiškai remia šias reformas? To neišgirdome. O turėjome išgirsti.
Jei neremia – ko ir kodėl. Jei remia – ar pasiryžusi ginti ministrą, kuris dėl šių iniciatyvų gerokai puolamas. Net Seimo Sveikatos reikalų komitete.
Tiesa, dalį prezidentės nuostatų vis dėlto sužinojome – ji viešai pasisakė už vaistų kainų reguliavimą. Bet tai juk tik maža dalis net vaistų prieinamumo gerinimo plano. Ar pritaria prezidentė kitoms dalims? O ligoninių pertvarkymui?
Jau pirmoji D.Grybauskaitės prezidentavimo savaitė pateikė ilgą panašių klausimų sąrašą.
Netgi dėl LEO LT liko neaišku: ar šalies vadovė iš tiesų pritaria visiems Vyriausybės planams dėl šios bendrovės. Bent jau viešai ji to nepasakė.
O jeigu pritaria, kaip ji vertina, pavyzdžiui, K.Čilinsko vadovaujamų visuomenininkų įspėjimus, kad Vyriausybė tik talkina „NDX energijai“.
Visa tai žinoti svarbu. Dar ir todėl, kad vėl nenutiktų taip, kaip jau nutiko. Kalbu apie tą Lietuvos patirtį, kurią A.Kubilius vadina savo Vyriausybės reformomis. Juk D.Grybauskaitė iš pradžių jas akivaizdžiai rėmė. O dabar lyg niekur nieko žeria kritiką, sau neprisiimdama nė kruopelės atsakomybės.
Įprasta Lietuvos politinė migla? Bet juk pati D.Grybauskaitė žadėjo, kad nuo šiol viskas bus kitaip.