Kodėl Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai ignoravo visus perspėjimus, kad įstatymo normos nesuderinamos su žmogaus teisėmis?
Apie tai – „Lietuvos ryto“ pokalbis su vieninteliu šiam įstatymui prieštaravusiu konservatoriumi Kęstučiu Masiuliu.
- Ar tiesa, kad konservatoriai sutartinai rėmė šį cenzūrą atgaivinantį įstatymą, keršydami juos kritikuojančiai žiniasklaidai?
- Tai jau sąmokslo teorija. Nemanau, kad ji turi pagrindo. Nepritariu tokiam įstatymui, koks priimtas, bet manau, jog reikia nepilnamečius apsaugoti nuo žalingos informacijos.
Tokia buvo ir prezidento Valdo Adamkaus pozicija.
Bet priimtas kreivas šleivas įstatymas, kuris realiai neveiks. Reikėjo paprašyti psichologų ir pedagogų aiškiai išvardyti, kas neabejotinai žaloja įvairių amžiaus grupių nepilnamečių psichiką, vėliau, pasikvietus žiniasklaidos atstovus, tartis dėl etikos taisyklių laikymosi.
- Kad ir kaip būtų, Tėvynės sąjunga stojo į vieną gretą su tokiais odioziniais veikėjais kaip „tvarkdarys“ Petras Gražulis. Vadinasi, Tėvynės sąjungoje viršų ima davatkiškumas?
- Matyt, yra ir davatkiškumo. Kita vertus, mūsų partijos žmones iš tiesų skaudina kai kurie pavojingi reiškiniai ir jie mėgina ką nors nuveikti. Jie sako: „Kad ir netobula, bet vis šis tas, o vėliau galėsime patobulinti“.
Bet šis įstatymas jau buvo priimtas anksčiau ir naujos jo redakcijos prireikė būtent todėl, kad jis neveikė. Tai kam reikėjo kartoti klaidą?
Be to, manau, kad diskusijose dėl šio įstatymo nepagrįstai daugiausia dėmesio sutelkta į informacijos apie homoseksualizmą sklaidą. Šis aspektas įstatyme – tai tik skruzdėlė ant dramblio kūno. Ten apibrėžiama nepalyginti daugiau niuansų.
Žinoma, nepritariu ir tam, kaip įstatyme kalbama apie homoseksualizmą. Manau, pas mus iš viso pernelyg išpūstas seksualumo kultas.
Todėl reikėjo kalbėti ne apie homoseksualių santykių vaizdavimo žalą vaikams, o apie tai, kad jie turi teisę augti aplinkoje, kur seksas nėra dievas.
- Bet tai – etikos problema, kuriai spręsti nebūtina griebtis cenzūrą įteisinančio įstatymo?
- Pritarčiau tokiam požiūriui. Jei etikos saugiklių mums negana, tai tik rodo žemą visuomenės kultūrą. Bet yra taip, kaip yra.
- Ar nenukentės Lietuvos tarptautinis prestižas?
- Žala valstybei jau padaryta ir toliau daroma. Ponas P.Gražulis dabar labiausiai domina pasaulio žiniasklaidą, iš jo interviu ima JAV ir kitų šalių televizijos. Galima tik įsivaizduoti, kaip Lietuva atrodys pasaulyje po to, kai šio įstatymo esmę pasauliui paaiškins P.Gražulis.
Tikrai šiuo įstatymu nebuvo siekta, kad Lietuva tarptautinėje žiniasklaidoje būtų pristatoma kaip homofobinė šalis, o P.Gražulis būtinai visą reikalą suves į vieną skylę.
- Kokią išeitį regite?
- Net neįsivaizduoju, ką dabar daryti. Pirmiausia nereikia pridaryti kvailysčių. Mane varo į neviltį kai kurių kolegų man sakomi žodžiai: „Tai imk dabar ir pataisyk įstatymą“.
Atsakau jiems: „Brolyčiai, nei buvau šio įstatymo iniciatorius, nei jį rengiau. Patys privirėte košės, dabar ir galvokite, kaip ją iškabinti“.
- Atrodo, jūs ne pirmą kartą laikotės kiek kitokios nuomonės nei partija ir tampate savotišku konservatorių disidentu. Ar nemėginama jums užčiaupti burnos?
- Ne, tikrai niekas nemėgina man užčiaupti burnos. Nesu joks disidentas, nors iš tiesų kartais pakritikuoju partiją.
Kritika – sveikintinas dalykas kiekvienoje demokratinių tradicijų partijoje. Be to, viešai kritikuoju tik tuomet, kai į vidinėje partijos diskusijoje išsakytas mano pastabas visai nekreipiama dėmesio.