Ir štai harmoningą Viduržemio tautų ir būtybių pasaulį sukrečia žinia: Tamsybių valdovas telkia jėgas ir gviešiasi užkariauti Viduržemį. Baisi žinia suvienija Viduržemio gyventojus ir telkia jų supratimą – šį kartą net jų vienybė naujai kilusiam priešui nepasipriešins. Lieka vienintelė viltis: Lemties kalno žaizdre sunaikinti Tamsybių valdovo savasties simbolį - jo žiedą.
Pats valdovas ieško kažkada prarastos savosios galybės simbolio – to paties žiedo. Ieškoti pastarojo išjoja valdovui tarnaujančios šešėlinės būtybės – kažkada Tamsybių valdovo užkariautos karališkos sielos, sėjančios mirties išgąsčio stingulį.
Visa tai yra J.R.R.Tolkieno knygos ir vaizdingai pastatyto filmo „Žiedų valdovas“ intrigos pradžia.
Siužetinė linija netrunka įvesti skaitytoją ir žiūrovą į susidūrimo su Tamsos karalyste būseną. Lieka neišvengiamas pasirinkimas - žiedo nešiotoju tegali būti tik mažieji keistoki ir kiek naivoki grafystės hobitai. Net ir gerasis burtininkas Gandalfas nedrįsta paimti šio žiedo į rankas. Jis žino, kad neatsispirtų žiedo galiai.
Mat žiedas šaukiasi jam savo valdovo. Jis perveria jo atsitiktinį nešiotoją galios troškimu. Taigi ne tūlas nešiotojas žiedą, bet žiedas pasisavina jo šeimininką, kuris ilgainiui noriai tapatinasi su iš žiedo sklindančia galia.
Mūsų tikslas yra ne tiek suvokti „Žiedų valdovo“ autoriaus mintį ir tinkamai ją skaitytojui išaiškinti. Ne. Kaip ir šiuos pastaruosius metus, mūsų uždavinys yra išsiaiškinti gėrio ir blogio ribas; susivokti tiesoje ir ją pasirinkti. O tiesa yra viena – įsikūnijęs Dievas Kristus, gėrio šaltinis.
Tiesiog „Žiedų valdovo“ knygoje dėstoma problematika yra rašytojo sąmoningai kuriama pasaulyje tarpstančio blogio ir kovos prieš jį metafora. Taip, šis veikalas gimė Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Ir dažnai J.R.R.Tolkieno sukurta Modoro karalystė yra tapatinama su ideologizuotomis nacių ir stalinistinėmis sistemomis, kurios brutaliai naikino mums savą Europos civilizaciją.
Tačiau žiedo ir jo valdovo metafora tapatintina ne tik su šiomis sistemomis. Žiedo ir jo nešiotojo drama gan tikroviškai atskleidžia konfliktą, kurį patiria kiekvienas visavaldyste ar visagalybe gundomas žmogus.
Matyt, šis gundymas glūdi pačioje mūsų prigimtyje – silpnas žmogus serga gyvybę atimančio ir mirtį suteikiančio piktojo Dievo visagalybe.
Pavyzdžių šiuolaikiniame pasaulyje apstu.
Pasaulio žiniasklaida kartais sudrebina žinia apie serijinį žudiką gydytoją – kokį savus pacientus žudantį „dievą“. O eiliniai žmonės grūdasi į filmus apie serijinius „kovotojus“, kurie, it naujieji achilai, siaučia su dideliais kulkosvaidžiais ar aštribriauniais peiliais ir galabija „blogiukus“.
Pažvelkime ir į vaikams skirtus videožaidimus. Šiuose žaidimuose jaunas žmogus veikia „kovotojo“ vaidmenyje. Jo užduotis – nukauti kuo daugiau priešų. Ir jis čia pat virtualiai žudo, mikliai reaguodamas į užu kampo iššokusį priešininką. Tokiu būdu liauna siela yra gundoma persikūnyti į galios šaltinį, kuri atima gyvenimą.
Tokios „įgalintos“ jaunos sielos, žiūrėk, ilgainiui ima ir telkiasi į nusikalstamas grupuotes. O subrendusios – į turtus ir kitus žmones valdančius klanus; į diktatūras ir imperijas.
Nebūtinai Rusija, Lietuvos politika irgi yra vienas iš gausių pavyzdžių. Demokratinė santvarka nėra žmogų iš galios pagundos gelbstinti panacėja. Bet kokios valdžios turėjimas tampa nenumaldomu ir žmogų kvailiems žygdarbiams „visų labui“ masinančiu šaltiniu. Ir štai, žiūrėk, apsireiškia – Šviesos angelas, lietuvių tautą gelbstintis iš tamsos, į kurią mus įgramzdino anoniminės globalios jėgos ar savos kitos demokratinės jėgos.
Beje, lotyniškai, Šviesanešys - Liuciferis yra...
Archetipinė galią ir valdžią telkianti mąstysena pasaulį įprastai piešia žemėje apsireiškiančio angelo spalvomis.
Žinome, matėme... nebenorime nei tokių „angelų“, nei demonų.
Iš tiesų, J.R.R.Tolkienas literatūrinėmis priemonėmis nurodo į visavaldystės besigviešiantį, mirtį ir gyvastį nusprendžiančio galios šaltinį – šėtoną. O šis personažas, Dievo mėgdžiotojas ir priešas, yra ne literatūrinė, ir ne teologinių raštų tikrovė. Bet reali – mūsų, silpnųjų ir pasimetusių žmonių, gyvenimus valdanti jėga.
Galia kviečia valdyti. Galia masina. Galia net sutelkia. Galia, atrodytų, mus padaro laimingus. Tačiau galia ir pražudo. Nes „mano galia“ tėra iliuzija, kuria persiėmęs, degu troškimu valdyti kitus; o iš tiesų tampu priklausomas nuo Tamsybių kunigaikščio ne literatūrine, bet tikrąja šio žodžio prasme.