Vienintelis būdas uždirbti pelno yra patenkinti vartotojus, parodyti jiems naudą, kad atsisveikinę su savo pinigais jie gaus vertingų dalykų. Be to, pelnas dar turi kitą, daug svarbesnę funkciją – paskirstyti resursus ekonomikoje. Uždirbtas pelnas skatina į rinką įsitraukti kitus žaidėjus, pavyzdžiui, pelnas informacinių technologijų sektoriuje skatintų atsirasti naujas IT įmones ir pan.
Versle turtas kuriamas iš investicijų, todėl nėra jokio tikslo investuoti lėšas į veiklą, kuri neneša pelno. Net kai kainas reguliuoja valstybė, pelno maržą paprastai nustato tokią, kad tam tikrą įmonę paskatintų investuoti į reguliuojamą veiklą, o ne kur nors kitur.
Kadangi reguliuojamoje veikloje natūralių ekonominių signalų, padedančių apsispręsti, į kurias veiklas įmonėms geriau investuoti, yra žymiai mažiau, dažnai tokį sprendimą nulemia reguliatoriaus nustatyta pelno marža.
Viena vertus, negerai, kad signalą siunčia ne rinka, o reguliatorius. Kita vertus, gerai bent jau tai, kad savo forma tie signalai šiek tiek panašūs į rinkos signalus. Tai suteikia truputį vilties, kad ateityje reguliavimas bus pakeistas rinkos mechanizmu.
Kokią pelno maržą norėtų gauti rinkos sąlygomis veikianti įmonė, geriausiai žino ji pati. Tačiau kokį pelną įmonė gaus iš tikro – nusprendžia vartotojai. Privatus kapitalas turi įvairių strategijų, pavyzdžiui, kartais pasirenka tam tikrą laiką dirbti be pelno ar net nuostolingai ir pan. Visa tai – įmonės savininkų galvos skausmas, kaip įtikti vartotojui.
Kokią pelno maržą turėtų gauti reguliuojama įmonė, pasakyti taip pat labai sunku. Lengviau pasakyti, kokia pelno marža neturėtų būti.
Šiuo metu Lietuvoje dujų ir elektros energijos sektoriams taikomas reguliavimas maksimalų pelno maržos dydį prilygina pelnui, gaunamam iš vadinamųjų mažiausios rizikos investicijų – vertybinių valstybės popierių. Supaprastinai kalbant, tai reiškia, kad investicijos į reguliuojamą veiklą negali būti pelningesnės nei investicijos į vertybinius valstybės popierius.
Todėl kyla labai rimtas klausimas – kam įmonei investuoti į tiesioginę savo veiklą, jei didesnę grąžą, be to, mažiau rizikuojant galima gauti tiesiog atliekant finansines investicijas?
Paprasčiausias investavimo principas teigia, kad pelnas ir rizika yra tiesiogiai susiję dydžiai. Kitaip tariant, kuo didesnę riziką prisiima investuotojas, tuo daugiau pelno jis norėtų ir gali gauti. Dėl to energetikos veikloje gautas pelnas neturėtų būti mažesnis ar lygus pelnui už pačios mažiausios rizikos investiciją.
Jei tokia situacija vis dėlto sudaroma, tuomet paskatos investuoti į energijos tiekimo infrastruktūrą, pavyzdžiui, į vamzdynus, mažėja, santykinai sunkiau tampa pritraukti potencialių investuotojų, kažkiek neigiamos įtakos atsiranda ir įmonių vertei. Žinoma, tokia situacija nesusidaro per naktį, tai yra ilgalaikės pasekmės, tačiau vienaip ar kitaip – jos neigiamos.
Viena vertus, galima ginčytis, kad tokioje situacijoje atsidūrusios reguliuojamos įmonės jokios rizikos nepatiria, nes konkurencija uždraudžiama, o įmonės veikia monopolijai artimomis sąlygomis. Kita vertus, net ir teorinis monopolistas visuomet jaučia potencialios konkurencijos spaudimą.
Dar svarbiau yra tai, kad vienas iš didžiausių rizikos šaltinių reguliuojamoms įmonėms yra pati valdžia. Pakeitus tam tikrus įstatymus ar nuostatus, reguliuojama įmonė gali suklestėti arba sužlugti. Kai įstatymai keičiami priklausomai nuo valdžios simpatijų ar antipatijų, valdžios kaita investuotojams tampa, ko gero, net didesnis rizikos šaltinis už naftos kainų svyravimą.
Šalia pelno maržos kitas dažnai keliamas klausimas yra turto įvertinimo metodika, nes įmonės turto dydis yra svarbus elementas nustatant leistiną uždirbti pelną. Turto įvertinimo būdų yra įvairių, kiekvienas turi savo privalumų ir specifikos. Tačiau nepaisant metodikos, reguliuojamoje veikloje naudojami dydžiai, pavyzdžiui, turtas, sąnaudos ir kt., turi vieną ypatybę – didėti.
Kainų reguliavimo mechanizmas skatina didinti tuos dydžius, už kuriuos galima gauti pajamų. Tobulo būdo įvertinti turtą administracinėmis priemonėmis paprasčiausiai nėra, išskyrus, be abejo, turto pardavimą rinkoje.
Pelno marža yra tik vienas iš daugelio komponentų, kuriais remiantis apskaičiuojamos reguliuojamos kainos. Nėra jokių garantijų, kad sumažinus pelno maržą, sumažės galutinė kaina vartotojui, nes dalį kainos sudaro energijos gamybos ar importo kaina. Tačiau, spėju, visos šios subtilybės ir konceptualūs dalykai tikrai nėra lemiami, kai priimami politiniai sprendimai.
Žymiai svarbesnė yra retorika. Tai vyksta visame pasaulyje. Dar visai neseniai, dėl išaugusių kainų, net tokioje politiškai brandžioje šalyje, kaip JAV, politikai aršiai piktinosi degalų gamintojais, nors palyginti su Lietuvos kainomis, ten degalai yra gerokai pigesni.
Paleidus džiną iš butelio, sugrūsti jį atgal labai sunku. Įdomu tik kiek ilgai teks laukti įstatymo projekto, tarkime, „Dėl visų energijos kainų sumažinimo perpus“ .
Apibendrinimui reikia reziumuoti, kad praktiškai bet kuri reguliavimu nustatoma pelno marža, žiūrint iš rinkos mechanizmo perspektyvos, yra subjektyvi. Pelno maržos prilyginimas vidutinei vertybinių valstybės popierių palūkanų normai pridedant 3, 4, ar 5 procentinius punktus vienaip ar kitaip yra subjektyvus sprendimas. Nes tie papildomi 3, 4 ar 5 procentiniai punktai yra laužti iš piršto.
Vienintelis svarus argumentas nekaitalioti pelno maržos ir kitų susijusių įstatymų pasikeitus politiniams vėjams yra vadinamasis reguliacinis stabilumas. Kitaip tariant, užtikrinus stabilius įstatymus, galima tikėtis, kad į rinką ateis investuotojai, pasiryžę pelną uždirbti iš tinkamos ir sėkmingos veiklos, o ne iš lobizmo ir įstatymų keitimo.
Kas gali padėti išvengti diskusijų ir priimti tinkamus sprendimus? Be abejo, kainų reguliavimą visuomet galima tobulinti, tačiau realybėje jis niekada neveiks taip, kaip rinkos mechanizmas.
Romos imperijos ar Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu dėl reguliuojamų kainų pažeidimų tikrai kapodavo galvas, tačiau kainų reguliavimas nuo to geriau neveikė. Tinkamas privatizavimas, dereguliavimas ir konkurencija gali padaryti taip, kad energetikos įmonės pelnas ar nuostolis būtų tik savininkų galvos skausmas.