Kai kurie garbūs Lietuvos filosofai, gydytojai, kultūrologai savo studentams vis dar perša nuomonę, kad Rytų kultūros – visai nereikšmingos. Tokį požiūrį Vilniaus universiteto (VU) Orientalistikos centro (OC) direktorius, indologijos ir budizmo studijų profesorius Audrius Beinorius vadina kultūriniu rasizmu.
„Pasakyk, ką manai apie Aziją, aš pasakysiu, kas tu“, – šypteli Indijos, Japonijos, Europos institutuose stažavęsis, JAV ir Lietuvos universitetuose dėstantis A.Beinorius.
- Kokius Rytus matote lietuvių akademinėje erdvėje ir už jos ribų?
- Čia, Lietuvoje, tik po nepriklausomybės pradėjome kurti pagrindus akademinėms Azijos studijoms. Iki tol tik pavieniai lietuviai, kaip Vydūnas, bandė atviriau žvelgti į Rytus. Tarpukariu būta įvairių intelektualinių susibūrimų, tarp jų ir Rericho draugija, bet tai nebuvo gilesnis susidomėjimas. Tad 1994 metais teko viską pradėti bemaž nuo nulio, kaupti biblioteką, burti kolegas, nes ir sovietmečiu Azijos studijų Baltijos šalyse neleido plėtoti.
Mes, priešingai nei buvę kolonizatoriai britai, prancūzai, ispanai, neturime tokios nenutrūkstamos Rytų tyrinėjimų tradicijos nuo senesnių laikų. Turime tik XVII a. misionierių Azijoje Andrių Rudaminą.
Gal ir skamba arogantiškai, kad esame laisvi nuo kolonijinio ideologinio šleifo, kuris buvo giliai persmelkęs daugelio kitų Vakarų Europos šalių orientalistines studijas. OC studentams iš tiesų bandome formuoti adekvatų Rytų suvokimą per darbą su tų regionų kalbomis, tekstinių šaltinių, istorijos, religijos tyrinėjimais.
Visi mano kolegos studijavo Azijos ir Vakarų universitetuose, moka bent vieną Azijos kalbą, didesnė mūsų studentų dalis studijų metais irgi išvyksta mokytis į Rytų šalis. Tai neabejotinai augina ne tik jauną Lietuvos orientalistiką, bet keičia ir pačius studentus kaip asmenybes.
Tačiau pastebėjau, kad Lietuvoje akademinėje terpėje, ypač tarp humanitarų, vis dar gyvas kultūrinis rasizmas. Dalį mūsų intelektualų valdo eurocentrizmas – nuostata, kad būtent Vakaruose susiformavusios vertybės, mąstymo sistemos – pačios teisingiausios. Pavyzdžiui, ką Hėgelis kalbėjo apie Kiniją ir Indiją, dabarties požiūriu, yra visiška nesąmonė, nors jo teiginiai apie Rytus mūsų universitetuose išlieka chrestomatiniais.
Manau, kad už tų eurocentrinių nuostatų slypi neišmanymas, o gal – ksenofobija, tam tikra kultūrinė gynyba, ypač sustiprėjanti globaliame pasaulyje, kur vyksta intensyvi kultūrų, religijų, meno formų, pasaulėžiūrų sąveika ir samplaika. Bet reikia mokėti priimti globalizacijos iššūkius.
Nors Europoje nuo misionierių į Aziją laikų, vadovaujantis padrikomis žiniomis, apie Rytų kultūras dažniausiai buvo diegiamas neigiamas požiūris kaip ideologinis subordinacinis, o vėliau ir kaip kolonijinis įrankis, po Antrojo pasaulinio karo Europa labai pasikeitė ir tapo itin jautri kitataučių, kitatikių paniekinimui – dabar gal net pernelyg aklai neriama į besąlygišką toleranciją.
Vakaruose studentams seniai formuojamas ne toks siauras pasaulio suvokimas ir „parapijinis“ mąstymas kaip Lietuvoje. Apskritai, ar galime jaustis visaverčiais pasaulio piliečiais, žvelgdami į pasaulį ir save tik per rakto skylutę?
- Vincas Krėvė laiške Liudui Girai skundėsi, kad jo „Pratjekabuda“ ir kitos rytietiškos stilistikos pasakos nesulauks daug skaitytojų ir didelio pripažinimo Lietuvoje dėl čia įsivyravusio klerikalizmo. Panašu, kad nuo tų laikų situacija mažai kuo pasikeitė.
- Po karo mūsų visuomenė neabejotinai pasikeitė – tapo žymiai atviresnė pasauliui. Klerikalizmas visai praradęs savo pozicijas. Tačiau būsimasis tautos elitas – studentai vis tiek negauna jokių sisteminių žinių apie atskirus Azijos regionus.
Man labai gaila, kad, nors Lietuvoje veikia religijų studijų katedros, jose dėstomos tik krikščioniškos religijos. Aišku, galime pasiteisinti tuo, kad reikia tyrinėti tik savo religinę kultūrą, kad ją išsaugotume.
Bet pažvelkime – faktiškai visose srityse Lietuvoje studijuojama tik Vakarų kultūra. Filosofijos studentai geriausiu atveju turi tik menką įvadą į Rytų mąstymo mokyklų studijas. Jos suvokiamos tik kaip savotiška intelektinio Vakarų gyvenimo priešistorė. O paklauskite baigusiųjų Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, ką jie žino apie Azijos šalių klasikinę muziką? Greičiausiai atsakytų, jog ten atliekamos liaudies dainos, bet apie unikalias indų, kinų, persų klasikinės muzikos sistemas jie nieko negirdėję.
O dėl literatūros vertimų, tai situacija Lietuvoje – išvis apverktina. Vyrauja ydingas siekis versti Rytų klasiką tik iš Europos kalbų vertimų. Pavyzdys – Koranas. Tačiau kiek turime iš originalių kalbų į lietuvių kalbą išverstų Azijos literatūros šedevrų?
Lietuvoje jau yra specialistų, kurie verčia iš kinų, japonų, persų, arabų, sanskrito kalbų, bet leidykloms tiesiog nenaudinga adekvačiai mokėti už jų triūsą. Taip skurdiname ir gimtąją kalbą.
Esu įsitikinęs, kad vienas iš tautos kultūrinio brandumo požymių – pasaulinės literatūros klasikos vertimų iš pirminių kalbų gausa. Juk vertimas – tai lingvistinis šuolis į kitą kultūrinę erdvę, kitokį mąstymą. Aš pats, dirbdamas su sanskrito, pali kalbų vertimais, pastebiu, kad kaskart tenka naujai išgirsti lietuvių kalbą, parymoti prie retai sklaidomo didžiojo lietuvių kalbos žodyno.
- Neformalioje aplinkoje ir iš išsilavinusių, po pasaulį pakeliavusių žmonių teko girdėti minčių, kad sunkmečiu Azijos studijos Lietuvoje gal ir nėra būtinos. Ką manote apie tai?
- Tuomet kalbėkime dar plačiau – o kam apskritai reikalingi humanitariniai mokslai? Palikime studijuoti tik teisę, vadybą ir tiksliuosius mokslus. Tokių balsų pasigirsta ne tik Lietuvoje. Vyrauja pragmatinė nuostata: kiek aš uždirbsiu, gavęs tos ar anos specialybės diplomą?
Bet humanitariniai mokslai, Azijos studijos yra kultūros pamatas. Žinoma, galima išgyventi ir be to, kaip kad galima gyventi niekuo nesidomint, nelankant teatrų. Nors jau yra ir verslininkų, puikiai suvokiančių ekonominio bendradarbiavimo su Rytais svarbą. Ir Užsienio reikalų ministerija pagaliau „atranda“ Aziją: prieš porą mėnesių įsteigtas Lietuvos ir Kinijos forumas. O iki tol dvidešimt metų orientavomės tik į Europą, galvodami vien apie tai, kaip sparčiau integruotis į ES.
Vienas Švietimo ir mokslo ministerijos atstovas yra pasakęs, kam mokytis kinų kalbos, jei Kinijoje galima susikalbėti ir angliškai. Tai gal tokiu atveju universitetuose palikime vien anglų kalbą?
Dirbdamas JAV, pastebėjau, kad mokyklose kaip fakultatyvas populiarios kinų, japonų, kalbos. Savaime suprantama, kad užsienio kalbos mokėjimas suteikia didesnes galimybes rinktis, lyginti reiškinius, giliau pažinti pasaulį.
- Lietuviai vis dažniau vyksta į tolimiausius Azijos kraštus, net nebūtinai laikydamiesi standartinių turistinių maršrutų. Turbūt būtų per vulgaru sakyti, kad Rytais domimasi tik dėl mados?
- Sovietmečiu žmonės ieškojo alternatyvų vyraujančiai materialistinei ideologijai, nieko bendra neturinčiai nei su transcendencija, nei su dvasine egzistencija. Ne vienas ieškojo naujų patirčių jogoje, meditacijose, taip bandydami susikurti saugią „ekologinę“ nišą. Nors priespaudos laikais apie Rytus daug literatūros nebuvo, daugiau smelkėsi sinkretinės „New Age“ idėjos.
Tik neseniai Lietuvoje užmegzti verslo santykiai su Azijos šalimis, vis daugiau mokslininkų ten vyksta stažuotis ir dirbti. Taip pat susiformavo populiarusis susidomėjimo Rytais lygmuo. Žmogaus sielai būdingas kitoniškumo, naujumo ilgesys, kai jau įgrįsta įprastybės monotonija. Neišvengiamai lyginame mums artimą Europą su „kitoniškais“ kraštais. Kuo kitoniškesnį regioną aplankome, tuo tarsi iš didesnės distancijos pažvelgiame ir į save. Tada pradedame savęs klausti, kas esu, kas mano tauta. Gausėjančias turistines keliones į Rytų šalis vadinčiau kultūriniu pažinimu.
Bet mano nuostabai, tarp lietuvių kaip reta išpopuliarėjo „dvasinės“, piligriminės kelionės: žmonės vyksta į Indijos ašramus, japonų dzen, kinų kovų centrus. Pastebėjau, kad šie „dvasiniai“ ieškotojai neretai visiškai nesidomi tų šalių, kurias pasirinko, socialiniu gyvenimu, istorija, nenori aplankyti jokių kultūrinių, istorinių objektų.
Vienas žmogus man yra pasakęs: „Labai myliu Indiją, bet itin nemėgstu ten išeiti į gatvę“. Vadinasi, jie tik užsidaro bendruomenėje, o grįžę į Lietuvą jau stengiasi save, savo gyvenimą reprezentuoti per Indiją. Dažnas net nori būti indu, nors pasišnekėjus paaiškėja, kad visiškai neturi jokio gilesnio tos šalies suvokimo.
Aišku, nenuvertinu asmeninės patirties ir „dvasingumo“ paieškų svetur, ir toks nesidomėjimas šalimi nebūtinai ydingas, ypač jei nori užsiimti savęs lavinimo praktikomis. Bet religinių bendruomenių pasekėjų šalies pažinimas paprastai būna neadekvatus. Kai kurios bendruomenės savo narius įtraukia į visiškai kitą religinės tapatybės erdvę, iš to gali atsirasti ribotas pasaulio matymas, kategoriškas kitų dalykų atmetimas, neva jau suradus panacėją nuo visų sielos ligų ir egzistencinių negalių.
Europa sparčiai sekuliarėja, o tuštėjančią vietą užpildo įvairūs rytietiški sąjūdžiai. Dabar Vakarų pasaulyje įsivyravęs „religinis marketas“. Neseniai iš JAV atsivežiau knygą „Choose Your Own Religion“, kurioje su humoru iš 101 religijos siūloma pasirinkti sau tinkamiausią, patogiausią, atsižvelgiant į kiekvienos tariamus pliusus ir minusus.
- Kaip žmogui, iš tiesų ieškančiam išminties, siekiančiam sustiprinti savo psichofizinę sveikatą, iš gausybės Lietuvoje siūlomų rytietiškų paslaugų atsirinkti kokybiškas, realybę atitinkančias, juolab kad dabar priviso ir tokių Azijos „ekspertų“, kurie ten net nėra buvę? O ir pabuvimas Indijos ašrame ar Šaoline dvi tris savaites dar nebūtinai suteikia žinojimo.
- Tikrai nenuvertinu siekio mokytis kokių nors rytietiškų praktikų. Įvairūs jų elementai dabar Vakaruose įtraukiami net į psichoterapiją. Esu įsitikinęs, kad teisingai atliekama joga, budistinė meditacija, taiči yra žymiai sveikiau nei kokia nors aerobika. Bet paklauskime savęs, ar pastovėję ant galvos jau galime tapti tikrais jogais ir Indijos ar Kinijos ekspertais?
Lietuvoje dabar, ko gero, yra daugiau nei šimtas jogos mokytojų, gavusių tokį pažymėjimą per itin trumpą praktikos laiką. Būna, ateina krikščionis į jogos kursus tiesiog pasigydyti kokius nors nugaros negalavimus, o jam mokytojas pataria mantromis kreiptis į dievą Šivą, kuris tam žmogeliui iš tiesų nieko nereiškia, bet pacientas jau yra kreipiamas į kitą religinį pasaulėvaizdį. Tai sukelia vidinių įtampų, atsirandančių dėl kultūrinės, religinės tapatybės pokyčių.
Vargu ar kiekvienas, pasimokęs Indijoje mantrų, jau gali keisti kitų žmonių psichikos būklę. Tam reikalingas gilus žmogaus prigimties išmanymas. Pratimai irgi nėra vien tik žaidimas – tai gydomosios praktikos, neatsiejamos nuo konkrečios pasaulėžiūros.
Kyla klausimas, ar kiekvienas kinų virėjas, čia vedantis gydomuosius užsiėmimus, pakankamai gerai pažįsta mūsų mentalitetą, kultūrinius skirtumus, jau nebekalbant apie medicinos žinias.
Manau, kad sveikatingumo centruose turi dirbti žmonės, įgiję pakankamai kompetencijos, užtikrinantys savo teikiamų paslaugų kokybę ir garantiją.
- Bet yra ir kita problema – ir Sveikatos apsaugos ministerija, ir gydytojai linkę visiškai nuvertinti tūkstančius metų gyvuojančias rytietiškas sveikatingumo praktikas, tradicinę kinų, Tibeto mediciną.
- Neatsitiktinai dabar pasaulyje gilėja Azijos tradicinių medicinos sistemų tyrinėjimai. Pavyzdžiui, Londone veikia medicininių tradicijų tyrinėjimams skirtas „Wellcome“ institutas. Jame dirbantys specialistai iš įvairių pasaulio šalių ieško būdų, kaip tradicines žinias panaudoti, bando suderinti istorinį, tekstologinius tyrimus su šiuolaikinės biomedicinos metodais.
Bet šiuolaikinis Vakarų mokslas dar nepriima Rytų gydymo sistemose naudojamų kategorijų, kaip, pavyzdžiui, psichikos suvokimas Ajurvedoje, meridianai kinų medicinoje. Niekas Vakaruose nepaneigs, kad akupunktūra gydo, tik nesuprantama, kaip.
O Lietuvoje, dėl medicinoje vyraujančio konservatyvaus eurocentrinio požiūrio į Azijos gydymo ir sveikatingumo sistemas jos marginalizuojamos. Vadovėliuose, jei tokios sistemos ir pristatomos, tai dažnai kaip šamanistinės, primityvios, siejamos su religija, ritualais, bet jokių istorinių ar taikomųjų žinių apie jas studentams nesuteikiama. Taip diegiamas požiūris, kad tokios sistemos nevertos dėmesio. Tad, užuot plačiau atsivėrę pasauliui, tik daugiau užsimerkiame.
Bet prisiminkime, kokį perversmą Avicenos „Sveikatos knyga“ padarė dar vystykluose buvusioje Viduramžių Europos medicinoje.
Neišvengiamai teks kalbėti apie šiuolaikinio ir tradicinių mokslų suderinamumą, ieškant platesnės gydymo įrankių paletės. Bet jei mes manome, kad tokios milžiniškos civilizacijos su unikalia istorija, kaip indų, kinų, kur jau prieš kelis tūkstančius metų egzistavo profesionalių medikų luomas, neva iš esmės neturėjo teisingo suvokimo apie gydymą, tada mes neabejotinai atstovaujame tą patį arogantišką kultūrinį rasizmą.
- Per pokalbį užsiminėte ir apie savęs, savo tautiškumo „identifikavimą“, ryškėjantį per santykį su „kitoniškomis“ kultūromis. Kiek yra pagrįstos lietuvių tapatybės paieškos Indijoje, Pakistane? O gal čia pasireiškia tiesiog mažytės tautos kompleksas, bandant susireikšminti ir dar tuo spekuliuojant?
- Dabar kone kiekvienas lietuvis, bendraudamas su užsieniečiu, stengiasi pabrėžti, kad lietuvių kalba – viena seniausių pasaulyje, gimininga sanskritui. Baltų kalbos, be abejo, yra išsaugojusios pakankamai daug archainių lingvistinių formų, bet tą patį galime pasakyti ir apie slavų kalbas.
Mokslininkai domisi lietuvių kalba dėl jos istorinių sąsajų su indoeuropiečių prokalbe, nes tai padėtų jos rekonstrukcijoms, bet Vakarų universitetuose tikrai retai mokomasi lietuvių kalbos. Ir kur ji dėstoma, tai ne dėl šnekos, o dėl archainių kalbos formų pažinimo. Ir tai nereiškia, kad Adomas ir Ieva rojuje kalbėjo lietuviškai.
Atskiri sanskrito žodžiai, netgi pavieniai sakiniai tikrai artimi lietuvių kalbai, bet lietuvis, klausydamas šnekamojo sanskrito juk nieko nesuprastų. Nors tam tikras archetipinio pasąmonės dvelksmo virpulys juntamas tikrai.
Dažnai manoma, kad dabartinė hindų religija yra tai, kuo prieš tūkstančius metų gyveno senovės indoarijai. Ir lietuviai ieško sąsajų su jais.
Nežinau, kiek rimtai galime kalbėti apie baltų religines apeigas, nes nėra šaltinių, tai tik bandymai jas rekonstruoti, remiantis senąja indų kultūra. Bet šiuolaikinis hinduizmas labai pasikeitęs ir gerokai atitolęs nuo senosios Vedų religinės praktikos. Tačiau tai jau atskira tema.