Egzorcistai paskelbė įspėjantį kreipimąsi dėl šio festivalio: „Dievas suteikė žmogui laisvą valią. Neabejotina, kad asmens pasirinkimas klausytis vieno ar kito žanro muzikos yra laisvo pasirinkimo dalykas, tačiau muzika turėtų, pirmiausia, skatinti gėrį, brandinti asmenį ir ugdyti vidinį jo pasaulį. Ypatingą poveikį muzika daro jaunimui. Neretai destruktyvios muzikos dainų tekstuose atvirai vartojami prakeikimai, skatinamas svaigalų ar psichotropinių preparatų vartojimas, pateikiamas iškreiptas tikrovės suvokimas“.
Kalbėti apie įvairias blogio apraiškas reikia, tik negalima susikoncentruoti vien į tokias, kurios labiau matomos išorėje. Manau, kad velniški pavidalai gali slėptis ir po kostiumuotais veikėjais. Blogis turi labai skirtingų išraiškų, veikimo būdų: saldi blogio propaganda, melas, godumas, įvairios vergystės formos, galiausiai – smurtas ir vieši satanistiniai simboliai.
Pritariu dėl festivalio susirūpinusiems žmonėms ir manau, kad piktoji jėga pasaulyje yra reali, veikianti, tačiau nevalia blogį labiausiai matyti tik jos išorinėse apraiškose, simboliuose. Velniavos apstu ir kasdieniniame gyvenime: šeimose, versle, politikoje, žiniasklaidoje. Ar mažai velniavos pačiame Bažnyčios gyvenime?
Tik į piktąją jėgą, vadinamą velniu, negalima žiūrėti naiviai, kaip į smalą pilstantį juokdarį su uodegyte. Tai, anot giliai blogio klausimą analizavusio lietuvių filosofo Antano Maceinos, istoriją ir asmenis veikianti „niekšybės paslaptis“. Ji suinteresuota žmogaus sunaikinimu, pražudymu, melu, sugriautu likimu ir savo darbą atlieka pačiomis išradingiausiomis formomis.
Satanistinio tvaiko sunkiosios muzikos tekstuose tikrai yra – apie tai parašyta nemažai analitinių straipsnių. Tačiau tos velniavos apstu ir kitų muzikos stilių dainų tekstuose, tik jie labiau nusaldinti, užslėpti, apie kokį velnią net mažiausios užuominos nėra, bet propagandinė gyvenimo būdo žinia yra labai velniška.
Reikia skirti propagandą nuo tikrovės, kaip sakoma viename anekdote: velniai surengė žmonėms ekskursiją po pragarą. Linksma, viskas leidžiama, besaikiai malonumai, bet kai jau žmonės jame pasiliko, situacija pasikeitė – velniukai užvirė juos smalos katile. O susigundžiusiems tik tepasakė: skirkite tikrovę nuo propagandos.
Nė vienas muzikos žanras savo esme nėra satanistinis. Pasaulyje yra daug roko grupių, kurių dainų tekstuose yra aiškių krikščioniškų akcentų. Pavyzdžiui, „Petra“, „Rez Band“, „Deliverance“, „Stryper“ ir kt. Lietuvoje tokio stiliaus grupių galima išgirsti kasmetiniame šiuolaikinės krikščioniškos muzikos festivalyje „Sielos“. Beje, šį rudenį jis vyks Mažeikiuose. Mūsų šalyje sunkiosios muzikos pavyzdžiu galėtų būti grupė „Quest Rising“.
Su visais reikalingas dialogas
Dialogo pavyzdžiu galėčiau laikyti originaliosios sodybos prie Salantų kūrėją – Vilių Orvidą. Jo sodyboje prieglobstį rasdavo įvairiausių pažiūrų ir subkultūrų jaunimas. Pas Vilių pagalbos ieškodavo įvairių priklausomybių varginami žmonės. Čia savi pasijusdavo pankai, metalistai ir kitokį apsirengimo stilių pamėgęs jaunimas.
Kadangi pats nemažai laiko praleisdavau šioje sodyboje, turėjau puikią galimybę artimiau pažinti tokių grupių, įvairių neformalų ir prieš priimtas visuomenės normas protestuojančių žmonių. Tarp jų buvo ir metalistų, net „satanistuojančio“ jaunimėlio. „Pasišiaušusiam“ jaunimėliui bendraujant su vienuoliu Viliumi, jų pažiūros apsišlifuodavo: iš griaunančio protesto įgaudavo teigiamesnį pavidalą.
Dažnai įvairiausi neformalai turi gilesnį požiūrį į gyvenimą, neretai ypač „satanistuojantys“ yra patyrę kažkokių vaikystės ar paauglystės žaizdų. Kas su jais kalbės? Paprasčiausia yra užklijuoti etiketę „satanistai“, griaunantys ir pan. Ar taip elgtis yra krikščioniška?
Beje, tam pačiam Viliui Orvidui, su tokiu jaunimu buvusiam, jiems dariusiam įtaką, teko sulaukti netinkamų net iš bažnyčios sakyklos išsakytų vietinio klebono epitetų, kad šis susideda su atmatomis. Nors iš tikrųjų jie, patyrę meilę, supratimą, priėmimą, pradėdavo keistis. Pats žinau konkrečių atvejų.
Kretingos bažnyčioje broliai pranciškonai, minėdami „bitlų“ jubiliejų, maždaug prieš dešimtmetį surengė „Maldos ir „bitlų“ muzikos vakarą: Muzikantai už gyvenimą“. Man labai patiko spaudos konferencijai paruošta medžiaga apie įvairių žvaigždžių, garsių žmonių – muzikantų, sportininkų, turtuolių – gyvenimo pabaigas: kas, kiek gyveno, nuo ko mirė, pavyzdžiui, nusižudė, perdozavo kvaišalų ir pan. Tokia statistika sukrečia. Neretai ir dabar per susitikimus jaunimo paklausiu: „Ar norime, kad mūsų gyvenimo pabaiga būtų tokia, kaip šių „kelrodžių“ žvaigždžių?“
Apaštalas Paulius irgi ragina įsižiūrėti į gyvenimo rezultatą: „Atsiminkite savo vadovus, kurie jums paskelbė Dievo žodį. Įsižiūrėkite į jų gyvenimo pabaigą, sekite jų tikėjimu“ (Žyd 13, 7). Jo paskelbtas Dievo žodis buvo ne šiaip ideologija, bet ilgalaikius užtikrintus rezultatus nešanti žinia. Jis ragino įsižiūrėti į gyvenimo pabaigą, tai reiškia, kad buvo į ką žiūrėti.
Minėtas maldos ir „bitlų“ vakaras Kretingoje, vykęs dar 2000 m., buvo dialogo koncertas. Kai kas iš bažnytinių ekspertų ir viršūnėlių šis koncertas bažnyčioje nepatiko. Tiesa, daug „The Beatles“ dainų buvo sukurtos apsvaigus nuo narkotikų, jų stilius daug ką paskatino pasukti kvaišalais persunkto gyvenimo link.
Tai yra faktai, kurių negalima nė truputėlio ignoruoti sakant, kad čia tik nekaltas garsių menininkų prieskonis. Tačiau „The Beatles“ didelei visuomenės daliai padarė įtaką, istorijoje suvaidino nemažą vaidmenį. Analizuodami tokią patirtį, tiek iš blogosios, tiek iš gerosios pusės šiandien mokomės kurti, nebekartoti praeities klaidų, gydyti tikrovę.
Šiuolaikinėje visuomenėje dialogas su įvairiomis pažiūromis yra būtinas. Galima užsidaryti savo požiūrio gete ir manyti, kad pasirinkta ideologija yra geriausia. Tačiau kas iš to? Taip ir save nuskurdiname, ir kitiems įtakos nepadarome. Žmonės eina arba dievop, arba velniop. Kur mes juos kreipiame? Ir kaip kreipiame?