7 mlrd. litų dydžio biudžeto konsolidavimas, apie kurį nuolat kalba premjeras, įvykdytas beprasmiškai lyginant jį su utopiniu biudžetu. Tuo pačiu, kurį mažai ką suvokiantis Seimas kartu su dabar valdžioje esančiomis partijomis patvirtino praėjusių metų spalio mėnesį.
Finansų ministerija skelbia, kad per penkis šių metų mėnesius centrinės valdžios fiskalinis deficitas – visų pajamų ir išlaidų, įskaitant „investicijas“ į statybas ir pan., skirtumas – sudarė 4 proc. šių metų prognozuojamo BVP.
Tačiau šiame ir kituose oficialiuose pranešimuose vis dar naudojamos kovo mėnesį paskelbtos Finansų ministerijos BVP prognozės. Jos jau beviltiškai paseno, tačiau naujos kol kas oficialiai nepatvirtintos.
Šiais metais BVP dydis bus daug mažesnis, negu skelbta kovo mėnesį. Mano manymu, nominalus BVP šiemet sieks ne daugiau kaip 85 mlrd. litų. Ne 100 mlrd., kuriuos vis dar prognozuoja Finansų ministerija. Būtent su nominaliuoju BVP dydžiu lyginamas biudžeto deficitas, skolos ir pan.
Taigi, palyginti su didesniu BVP, negu jis yra iš tikrųjų, gaunamas mažesnis deficito rodiklis. Pavyzdžiui, aš penkių mėnesių fiskalinį deficitą suskaičiuoju apie 4,75 proc. prognozuojamo 2009 metų BVP.
Pernai per penkis mėnesius to paties biudžeto išlaidos sudarė 29,5 proc. 2008 metų BVP. Šiemet per tą patį laikotarpį – jau 43 proc. konservatyviau prognozuojamo 2009 metų BVP. Tokie išlaidų augimo tempai ne tik kad nepanašūs į jokį konsolidavimą – jie kelia grėsmę visos valstybės finansiniam stabilumui ir saugumui.
Tačiau biudžeto deficito ir išlaidų lyginimas su prognozuojamu BVP – tik vienas iš būdų įvertinti problemos mastą. Lygindami realius šių ir praėjusių metų skaičius, gauname išsamesnį vaizdą.
Per penkis šių metų mėnesius, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, centrinės valdžios pajamos sumažėjo apie 13 proc. Tai – santykinai normalus mažėjimas, turint galvoje ekonomikos nuosmukio tempus.
Spėkite, kiek per tą patį laikotarpį sumažėjo išlaidos. Neatspėjote. Jos išaugo. Daugiau kaip 10 procentų.
Neretai girdime argumentus, kad buvusi Vyriausybė ir Seimas praėjusiais metais priėmė nepagrįstus ir neracionalius sprendimus, dėl kurių išaugo centrinės valdžios biudžeto išlaidos – atlyginimai mokytojams, motinystės išmokos ir pensijos. Tačiau jau pernai buvo aišku, kad ekonomika šiemet lėtės ir šių įsipareigojimų bus neįmanoma vykdyti.
Jei dabartinės koalicijos nariams, kurie tuo metu buvo Seime, tai nebuvo aišku ir jie visais įmanomais būdais nesipriešino tokiems sprendimams, ko iš jų galima tikėtis dabar?
Svarbu suvokti, kokio dydžio ši biudžeto deficito problema yra ne tik procentine, bet ir pinigine išraiška. Įsivaizduokite, kad jūsų kaimynų šeima kas mėnesį gauna 2,2 tūkst. litų pajamų, o išleidžia 3,1 tūkst. litų. Susidarantį skirtumą jie kas mėnesį padengia pasiskolindami iš banko – už 8 ar 9 proc. metinių palūkanų. Ir taip jau pusę metų. Ar norėtumėte taip gyventi jūs? Ir ar skolintumėte tokiai šeimai?
Taip visą šį pusmetį gyvena mūsų valstybė. Tik, suprantama, šios sumos skaičiuojamos milijardais. Mėnesio centrinės valdžios išlaidos pajamas viršija beveik milijardu litų. Kas mėnesį maždaug tokią sumą tenka skolintis ir mokėti palūkanas, ir dėl to biudžeto deficitas dar labiau išauga. Kiek tai gali tęstis?
Tikriausiai toks klausimas pagaliau kilo ir Vyriausybei. Tačiau keista, kad tik dabar. Juk kai visa ekonomika krenta kaip kirvis, privataus sektoriaus įmonių, jame dirbančių žmonių ir pačios valdžios pajamos mažėja. O Vyriausybė kelis mėnesius stebėjo, kaip jos išlaidos auga dešimtadaliu.
Pagal biudžeto deficito rodiklį, atrodo, pagaliau pasivijome ir aplenkėme Latviją. Jei tikėtume jų skelbiamais skaičiais, pusės metų Latvijos fiskalinis deficitas lygus 4 proc. BVP. Na, gal ir latviai kiek gudrauja su BVP prognozėmis. Tačiau vienaip ar kitaip, tai – nelinksmos lenktynės su kaimynais. Matyt, neatsiliksime nuo jų ir BVP nuosmukio tempais.
Taigi tai, ką Vyriausybė, siekdama sumažinti biudžeto deficitą, prieš kurį laiką pasiūlė svarstyti visuomenei, turi būti nedelsiant patvirtinta Seime. Jeigu toliau tokiu tempu, kaip dabar, auginsime valstybės skolą, greitai ateis metas, kai mums apskritai niekas nebeskolins – bijos, kad nesugebėsime šios skolos grąžinti.
Suprantama, būtina, kiek įmanoma, apsaugoti socialiai pažeidžiamus gyventojų sluoksnius, tačiau didžiosios dalies socialinių išmokų mažinimo išvengti nepavyks.
Nedelsiant reikia spręsti ir kitą su gyventojų perkamąja galia susijusią problemą. Energetikos, vaistų ir kitų būtinųjų prekių bei paslaugų kainų lygis Lietuvoje yra pernelyg auštas. Tai – monopolinių bei oligopolinių darinių kainodaros kontrolės stokos ir apskritai nevaldomos infliacijos padariniai.
Nors valdžios skolos lygis vis dar nėra labai aukštas, palyginti su kitomis valstybėmis, mokamos palūkanos jau dabar suryja apčiuopiamą dalį menkėjančių biudžeto pajamų. Netrukus šie mokėjimai gali pasiekti 15–20 proc. į biudžetą surenkamų pajamų, o pati skola gali kelis kartus viršyti metines biudžeto pajamas.
Tai – svarbesni rodikliai, negu lyginimai su BVP. Todėl ir būtinas biudžeto konsolidavimas – deficito mažinimas. Realus, o ne menamas, apie kurį pasakoja premjeras.