Neabejotinai. Nepaisant visiškai ideologizuoto „Nepilnamečių apsaugos įstatymo“, kuriuo siekiama atkreipti į save visuomenės dėmesį ir pelnyti didesnius reitingus, jo paantraštėse galima įskaityti tam tikrą jo kūrėjų ligos istoriją: remiantis psichoanalizės teorija, galima teigti, kad vaikystėje seksualiai išnaudoti politikai dabar nori įrodyti, jo tarp pedofilo ir homoseksualo – jokio skirtumo.
Juk net ir norėdami vieno – šia iliuzine apsauga kurti sau reitingus, jie vis dėlto jį kūrė vedini savų patirčių – ir tai buvo didžiausia jų politinė klaida.
Šie draudimai – jokiu būdu ne traumuoto sovietinio mentaliteto pasekmė. Tai – pati radikaliausia demokratijos forma, kuria siekiama įvesti aiškias ribas tarp „sveikos“ ir „nesveikos“ visuomenės.
Matydami, kaip progresyviai utilitarizmo hegemoniją savose demokratijos formose diegia Vakarai, Lietuvos politiniai marginamai panoro neatsilikti.
Bet šiame procese, vis dar neturėdami nė menkiausio supratimo apie Vakarų demokratiją, jie įvėlė kelias esmines klaidas.
Norint kažką drausti, reikia laikytis vyraujančių ideologijų. Kad ir kas tai būtų – tolerancija, sveikatingumas ar ekologija.
Kaip pažymi ideologijų teoretikai, naują ideologiją geriausią grįsti jau esama ideologija – taip tarsi uždedant kaukę ant kaukės, niekada neparodant savo tikrojo veido.
Lietuvoje įsivėlė nedovanotina klaida – buvo uždrausta tolerancijos ideologija (konkrečiai – neva pažeistos homoseksualų teisės).
Šalies vadovė D. Grybauskaitė sulaukė daugybės klausimų iš užsienio žiniasklaidos atstovų, kodėl mūsų šalyje „tai“ laikoma „paranormaliu“ reiškiniu.
Bet grįžkime prie tų, kurie tai sugalvojo. Įstatymo iniciatorius – P.Gražulis. Tai naujos kartos – gerokai patobulintas V.Šustausko variantas. Politikas, brėžiantis ribas tarp „normalumo“ ir „nenormalumo“.
Jeigu V.Šustauskas savo girtais manifestais banaliausia įmanoma forma skleidė primityvų marksizmą, tai P.Gražulis imasi daug sudėtingesnės užduoties – jis skleidžia totalitarinės demokratijos idėjas. Kai daugumos „valdymas“ tampa adekvatus totalitarizmui.
Puiki iliustracija: neseniai viename laikraštyje perskaičiau, kaip žinomas šalies politikas piktinasi, jog įvedus tolerancijos įstatymą galima būti nubaustam už, pavyzdžiui, rasizmą, negrą pavadinus negru. Tas politikas taip ir teigia: „Bet juk visi juos taip vadina“. Ir tai puikiausia totalitarinės demokratijos frazė.
Tai, ką patvirtina ir palaiko dauguma, - yra normalu. Tai, ką dauguma atmeta, - iškrypimas.
Kairiųjų pažiūrų politikos ir visuomenės kritikai sutinka: konsensuso šioje „dauguma“ ir „mažuma“ priešpriešoje rasti neįmanoma, nes kiekviena pusė jaučiasi nuskriausta, jei suvaržomi arba nepripažįstami jos interesai.
Šia disproporcija remiasi ir visi tradicinių vertybių apologetai, kurie deklaruodami amžinąsias vertybes (beje, tokios neegzistuoja) be gailesčio tyčiojasi iš kitaminčių.
Pavyzdžiui – nesusituokę asmenys yra vadinami „bambaliais“. Taip parodoma ne tik, kas yra „normalu“, bet daug daugiau – kad tai, kas nėra normalu, yra „smerktina“. Žodis „bambalys“ tarsi atspindi sudaiktintą menkavertį žmogų, kuris nėra normalios visuomenės narys.
Kitaip sakant, vertybių ideologija iš tiesų pati yra tikrųjų vertybių naikintoja. Nepripažįstant Kito teisės rinktis, kokią šeimą kurti arba nekurti, neįmanomas ne tik dialogas tarp skirtingų socialinių stovyklų – taip kuriamos vis naujos problemos ir atskirtys.
Tas pats ir su nepilnamečių apsauga. Niekas šioje šalyje nenori jų saugoti – jais tik norima pasinaudoti, siekiant savų interesų.
Kodėl? O gi todėl, kad XXI amžiuje, esant kiberrealybei, neįmanoma nieko paslėpti. Tie laikai, kai neva nebuvo sekso, jau praėjo. Apsauga nuo neigiamos informacijos – tai iškastruota politinė ideologija.
Paaiškinsiu: kastracija šiame kontekste neturi nieko bendro su lytinių liaukų pašalinimu. Šią sąvoką vartoju psichoanalitine prasme, norėdamas parodyti, kad anapus malonumo principo įklimpusiems politikams – simboliškai jau patyrusiems kastraciją – norisi savo negalią perkelti visuomenei.
O visuomenė, kurios didžiąją dalį sudaro tam pritarianti publika, gieda ditirambus ir iškilmingai ploja, nes pati serga ta pačia neišgydyta liga – „sveikos“ ir „nesveikos“ visuomenės skirstymu.
Padėtį bandantis gelbėti A.Kubilius nori būti visiems vienodai teisingas ir patarė apskritai drausti bet kokią sekso „propagandą“.
Kad ir ką jūs sakytumėte, bet tai nėra „kitokios“ rūšies draudimas, tai vis dar tos pačios kastracinės ideologijos tąsa. Tik šiuo atveju užsimota ne į tam tikrą socialinę grupę, o į abstrakciją, kuri pati savaime negali savęs apginti.
Visuomenė be sekso? Ne. Tiesiog iškastruota politinė ideologija be sekso.