Prieš devynerius metus pirkto pastato Lazdijų rajone marijampoliečiai pasigedo šią vasarą. Iki tol, kaip sako Miškinių kaimo, kuriame stovėjo buvusi kolūkio valgykla, gyventojai, apgriuvęs pastatas buvo paliktas likimo valiai ir virtęs vietos valkatų išgertuvių vieta.
Kol kas, kaip patvirtino Lazdijų rajono policijos komisariato vyriausiasis tyrėjas Marius Jakštas, įtarimai dėl svetimo turto vagystės ar jo sunaikinimo oficialiai nepareikšti niekam. Kol vyksta ikiteisminis tyrimas, teisėsaugininkai ką nors daugiau komentuoti nelinkę.
Lrytas.lt išsiaiškino, jog nemalonumai dėl ilgus metus niekieno neprižiūrėtų griuvėsių ir jų sutvarkymo užgriuvo ant vietos bendruomenės komiteto aktyvo pečių.
Teisėsaugininkai įtaria, kad nugriauti pastatą – kaip neprižiūrimą ir nežinia kieno žinioje esantį, galėjo vietos gyventojai, paraginti bendruomenės komiteto aktyvistų, kai talkų metu tvarkė savo gyvenvietės aplinką. Tačiau jei paaiškės, kad betvarkydami aplinką, kučiūniškiai sunaikino svetimą turtą, jiems grėstų baudžiamoji atsakomybė.
Kalbinamas Kučiūnų seniūnijos kaimo bendruomenės komiteto pirmininkas, buvęs Kučiūnų seniūnijos seniūnas, o anksčiau – ir Kučiūnų žemės ūkio bendrovės valdybos pirmininkas Pranciškus Kundrotas neneigia, jog savo iniciatyva lankėsi Lazdijų rajono policijos komisariato tyrėjų kabinetuose.
“Nustebino, kai spaudoje pamatėme policijos suvestinėse pateiktą informaciją apie tai, jog bendrovė “Marijampolės pieno konservai” pareiškė turtines pretenzijas į minimą pastatą – daugiau nei 8 tūkstančius litų”, - sakė vietos bendruomenės lyderis P.Kundrotas.
Vyriškis teigia gerai prisimenąs tariamo sandorio istoriją, siekiančią tuomet jo vadovaujamos Kučiūnų žemės ūkio bendrovės likvidacijos laikus. Pasak P.Kundroto, apie 1999 metus tarp kučiūniškių, besidalijusių savo bendrovės turtą už pajus, ir tuometinio Lazdijų pieninės, kaip “Marijampolės pieno konservų” filialo, vadovo Gintauto Vaišnio vykęs pokalbis dėl buvusios Miškinių valgyklos pastato pirkimo.
Sutarę 9 tūkst. litų sumą. Kaip ir ar įvyko tolesni veiksmai, reikalingi sandoriui įvykdyti, P.Kundrotas sako negalįs pasakyti – būtent tuo metu jį paskyrė dirbti Kučiūnų seniūnijos seniūnu, o Kučiūnų žemės ūkio bendrovė išsirinko savo likvidatorių.
“Prieš porą mėnesių pas mane užsuko atstovas iš “Marijampolės pieno konservų” ir paprašė parodyti, kur yra neva jiems priklausantis pastatas – buvusioji valgykla. Neslėpsiu, nustebau – ilgus metus niekas nesidomėjo tuo pastatu, galvojome, jog jis yra bešeimininkis, net mąstėme kreiptis į savivaldybę, kad tie griuvėsiai būtų likviduoti, mat ilgapirščių niokojamas pastatas buvo virtęs pavojinga vieta, į kurią rinkdavosi vietos stikliuko mėgėjai. Pastato konstrukcijos, kurios dar stovėjo, nors tokių ten buvo mažuma, kėlė rimtą grėsmę užkristi vieną dieną ant toje landynėje besibūriuodavusių girtuoklių. Kas tuomet būtų likęs atsakingas, jei koks vietinis ar prašalaitis būtų sužalotas, taptų neįgalus? Iš kieno kišenės tuomet būtų mokamos išmokos tokiam luošiui? Iš mokesčių mokėtojų ar pienininkų bendrovės? Juolab, kad ir vietiniai gyventojai mane ir kitus bendruomenės komiteto aktyvistus ragino sutvarkyti tą piktžaizdę. Todėl vienos talkos metu dalį tų griuvėsių iškuopėme. Ketinome bendruomenės lėšomis ir pajėgomis ir visiškai sutvarkyti teritoriją – užgriauti duobes, išvežti betono atplaišas ir užsėti žolėmis, tačiau pienininkų atstovų vizitas mūsų planus pakoregavo kita linkme”, - neslėpė vietos bendruomenės vadovas.
P.Kundrotas teigė, jog po to vizito susiieškojo buvusią žemės ūkio bendrovės likvidatorę ir nuvykę į Lazdijų rajono savivaldybės archyvą atidžiai išstudijavo čia saugomus likviduotos Kučiūnų žemės ūkio bendrovės buhalterinius dokumentus.
“Radome pačią pardavimo sutartį, tačiau neaišku, kiek pats sandoris gali būti laikomas įvykusiu, mat “Marijampolės pieno konservų” bendrovė iki šiol nėra sumokėjusi už minėtą pastatą. Tiesa, tai nesutrukdė jiems pastatą įregistruoti savo vardu nuosavybės teise Nekilnojamojo turto ir kadastro įmonių registre. Situacija iš tiesų paradoksali: kas turėtų ieškoti neįneštų pinigų? Bendrovė, kurios nėra? Pajininkai? O kaip tuomet dalinti tuos pinigus reiktų? Į kokią sąskaitą juos turėtų pervesti? O jei sandoris negaliojantis, kur tą pastatą – tiksliau, griuvėsių likučius – apskaityti? Kažkoks balaganas”, - stebėjosi P.Kundrotas.
Tai, kad ši situacija primena užkaistą, bet neišvirtą košę, sutinka ir “Marijampolės pieno konservų” bendrovės Lazdijų filialo vedėjas Gintautas Varnagiris. Vyriškis tikina apie buvusį sandorį sužinojęs neseniai, mat anksčiau pastato įsigijimo sutarties nėra matęs.
“Iš dalies, kalta ir pati tuometinė situacija: pastatą iš likviduojamos žemės ūkio bendrovės įsigijo tuomet jau bankrutuojanti akcinė bendrovė “Marijampolės pieno konservai”. Po bankroto procedūros akcinės bendrovės įsipareigojimus perėmus naujai sukurtai uždarajai akcinei bendrovei “Marijampolės pieno konservai”, dalis buhalterinių apskaitos dokumentų buvo neišsaugota ar tiesiog neatidžiai perimta, tad niekas iki šiol rimtai savojo turto lyg ir neskaičiavo. Tačiau negaliu sakyti, jog mes nesirūpinome minėtu pastatu, kad ir kokios būklės jis buvo: prieš kelerius metus mes netgi jį pardavinėjome, tačiau neatsirado pirkėjų. Tad šiek tiek keista, kad vietos bendruomenės atstovai teigia nežinoję, kam priklauso tas pastatas”, - sakė G.Varnagiris.