Šie du personažai iš esmės vienas ir tas pats, tik Karlsono kūrėja buvo žaismingesnė, ir padarė jį gerai įmitusiu saldumynų mėgėju, o J.K. bažnytininkų rankose metams bėgant virto perkarusiu mazochistu. Taigi Kitas gyvena tavyje ir visiškai nesvarbu, tiki tu juo ar ne – jis yra.
Anądien ėjau pro paminklą Afganistano kare žuvusiems kariams. Paminklas kaip paminklas, dvi figūros, palinkę viena į kitą, susilieję akmeniniame atodūsyje. Motina ir sūnus. Bet ne – tarp jų styro milžiniška vagina. Ko gero, tai koks nors gėlės žiedas. Tulpė ar panašiai. O atrodo kaip milžiniška vagina.
Žinoma, ten, kur motina ir sūnus, Sigismundas Freudas visados įkomponuotų tėvo šmėklą. Bet aš nemėgstu Freudo. Jis buvo vienas vulgariausių revoliucionierių visoje pasaulio istorijoje. Įtikino milijonus adeptų, kad mes būdami dar gimdoje piktai gniaužiame kumštelius galvodami, kaip čia nužudyti tėvą, išprievartauti motiną, o paskui pas savo psichoanalitiką ilgai ginčytis, kad cigaras kartais tėra tik cigaras.
Juk nieko keisto, kad žiedai primena vaginas, bitės ir kiti vabzdžiai galvoja tą patį. Ir velniam man tai? Ne man, o tam Kitam. Nes jis mėgsta S.Freudą Nes jis turi atsakymą, vienintelį atsakymą, - tu sensti, sako jis man.
Viskas prasidėjo iš ankstaus ryto. Pusryčiaudamas pagalvojau, kad mano moters krūtys galėtų būti kiek didesnės. Normali mintis, manau, milijonai vyrų ją sutinka savo kaukolių tvirtovėse. Ir ką gi. Iš karto imu jausti gėdą. Nes pradedu mąstyti kaip senstantis ožys.
Yra tokia nuomonė, kad pagyvenusiems vyrams gerokai jaunesnės, į dukras tinkančios partnerės reikalingos ne dėl jų jauno stangraus kūno, o dėl to, kad galėtų pasipuikuoti prieš kolegas ir pažįstamus. Ir nepažįstamus. Prieš tą Kitą, kuris juose gyvena ir nuolat kapsi į smegenis įvairaus pobūdžio bjaurastis. Senstantis vyras ima jausti, kad praranda savo reikšmingumą, tampa nebeaktualus, jo įvaizdis visuomenėje blunka. Jis jaučiasi virstąs pilka dėme, kurią tučtuojau būtina kuo nors paryškinti. Velniai rautų, nejaugi noras padidinti savo moters krūtinę... tai bent.
Pavyzdžiui, filmas „Briusas Visagalis“ su Jimu Carey. Ką gi jis, tas niekaip nesubręstantis, niekaip negalintis prisiimti atsakomybės, persisunkęs egoizmu šiuolaikinis vyras Briusas, gavęs Dievo galią, padarė pirmiausia – atkeršijo jį apstundžiusiems chuliganams, perskyrė pomidorų sriubą (aliuzija į Mozę, perskirusį Raudonosios jūros vandenis) ir padidino mylimosios krūtis.
Vyriška logika. Ar vyrams reikia tų milžiniškų krūtų. Iš esmės – ne. Bet reikia jų vaizduotei. Tai yra, tam Kitam, kuris juose gyvena. Kaip ir moterims dideli P. dažniausiai yra sielvartas, bet jos nuolat apie juos liežuvauja.
Mūsų vaizduotė visą laiką pranoksta mūsų fiziologinius poreikius. Smulkūs nepasitenkinimai tikrove perkeliami į mitologinį lygmenį ir ten kompensuojami įvairiausiomis perversijomis.
Milžiniški namai – ką juose veikti? Vaikai išsikrausto, tėvai klaidžioja po šimtus kambarių ieškodami patogaus kablio virvagaliui. Tai velniam ta gigantomanija? Bet juk jie statomi ne sau, o kaimynams. Milžiniškos vestuvės, absurdiški ritualai, beprotiškus pinigus kainuojantys skudurai, šakočiai, automobiliai, viskas ne sau, viskas kitų ausims, akims, pavydui ir t.t.
Didelės, milžiniškos krūtys taip pat – kitiems. Vyras eina šalia tokios moters ir mėgaujasi kitų vyrų žvilgsniais. Jam pačiam ta krūtinė seniai nusibodusi, bet patinai, varvinantys seilę dėl objekto, kuris priklauso tau – niekad nenusibostantis reiškinys.
Kita vertus, krūtinės dydis tėra mada, o dideli dalykai amžini. Jau gigantomanai statybininkai faraonai tai žinojo. Net po keleto tūkstančių metų daugybė žvaigždžių pavydi jiems pomirtinių vilų.
Žmogus nenori gyventi sau, tik siekia sukurti savo gyvenimo regimybę kitiems. Viskas dėl to Kito, kuris gyvena mumyse. Mes tarnaujame jam, vergaujame, ir tik manome, kad esame laisvi.
Vakare, jau beveik sutemus, nuėjau prie paminklo žuvusiems Afganistane ir kone vogčiomis padėjau gėlę. Blevyzgot apie įvairiausius nepadorumus – jokių problemų, o atlikt kokį nors pagarbos ar padorumo gestą – tarsi gėda. Jautiesi silpnas ir pažeidžiamas. Matyt viskas dėl tos akmeninės vaginos. Kaltės jausmas mus daro labiausiai pažeidžiamus. Sukelia sentimentus arba įniršį.
Tai tas Kitas, kuris mumyse, jis dėl visko kaltas.