Tiesa, nuvykę į Briuselį partijos vadovai ir prijaučiantys asmenys kalba kiek kitaip. Štai naujojo Lietuvos deleguoto eurokomisaro svetainėje, kad ir nelabai sklandžia anglų kalba, vis dėlto aiškinama, kad pagrindinis dėmesys ES turi būti skiriamas ekonomikos skatinimui.
Prisiminus Gedimino Vagnoriaus Vyriausybės laikus, keista, kad konservatoriai nenori mokytis iš praeities klaidų. Tuomet irgi buvo bandoma slopinti priešingas nuomones, o po to partija labai ilgai negalėjo laimėti rinkimų.
Terpė tampa pavojinga normaliam gyvenimui, todėl šalies piliečiai nebežiūri žinių laidų ir straipsnių nebeskaito, nes sparčiai blogėjantis gyvenimas verčia visus, kas tik gali, pakuotis daiktus ir ieškoti kaip užsidirbti pragyvenimui svetur. Lietuva tuštėja. Liekantys garbaus amžiaus piliečiai laukia gelbėtojų malonių.
Beviltiškumo nuotaikas skatina, sutelktomis kai kurių politinių apžvalgininkų pastangomis nuolat peršama mintis, kad kito politinio ir ekonominio pasirinkimo Lietuva tiesiog neturi. Ar tikrai neturi?
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad iš tiesų sunku suprasti, kokias alternatyvas siūlo valdančiosios koalicijos partneriai liberalai ir „prisikėlėliai“, nes, jų pačių teigimu, nenorėdami griauti koalicijos, visus savo pasiūlymus jie linkę apsvarstyti su premjeru už uždarų durų.
Visuomenė tokį elgesį vertina kaip visišką principų neturėjimą ir pritarimą vykdomai politikai, todėl liberalų ir TPP reitingai nuolat mažėja. Be to, kažkam profesionaliai kurstant aistras, ambicingi liberalai tuoj įsivelia į tarpusavio peštynes ir tuos reitingus dar daugiau susimažina. Net Europos Parlamente būdavo sunku paaiškinti, kodėl Lietuvoje yra tiek daug liberalios pakraipos partijų ir kuo jos viena nuo kitos skiriasi.
Įdomu, jei koalicija subyrėtų, su kuo premjeras pabandytų sudaryti naują valdančiąją daugumą? Su Darbo partija ar su partija “Tvarka ir teisingumas”? Įdomiai atrodytų televizijos ekrane ponas A.Kubilius su ponia R.Juknevičiene, aptariantys Lietuvos reikalus su trumpam iš Briuselio atvykusiais ir teisminiuose procesuose paskendusiais ponu V.Uspaskichu ir ponu R.Paksu.
Nereikėtų pamiršti ir socialdemokratų - jie galėtų būti tinkami konservatorių ir krikščionių demokratų koalicijos partneriai (Europos Parlamente konservatorių ir socialdemokratų koalicija ketina kartu dirbti net antrą kadenciją paeiliui). Bet Lietuvos konservatoriai žino, kad socialdemokratai yra patyrę, su jais valdžia reikėtų realiai dalintis, o energetikos srityje tokios dalybos būtų labai sudėtingos.
Įsigali viena tiesa
Todėl Lietuvoje pamažu įsigali viena tiesa, ir tai yra blogas ženklas. Mokslininkai jau seniai įrodė, kad šalys, kur vyrauja nuomonių įvairovė, o sprendimai priimami remiantis atviromis diskusijomis ir alternatyvų pagrindu, gyvena turtingiau, o jų ūkis auga sparčiau.
Tai, kad ekonominė padėtis mūsų šalyje yra daug blogesnė nei kitur, liudija ne tik ekonomikos valdymo klaidas, bet ir apie demokratijos stoką bei būtinybę įgyvendinti esmines politines reformas.
Įvairūs ekspertai ne kartą vardijo, kokių politinių reformų reikėtų Lietuvai. Pirmiausia šalies politinio gyvenimo liberalizavimo, kuris sukurtų palankias sąlygas įeiti į politinę sceną įvairiems visuomeniniams judėjimams, turintiems šviežių idėjų ir panaikinti partinių sąrašų monopolį.
Taip pat labai svarbu sustiprinti politinės valdžios atskaitomybę rinkėjams ir įvesti prievolę, kad keičiant partijas bei sudarant naujas koalicijas, tai turi vykti kartu su rinkimais, o nauji politiniai dariniai turi gauti rinkėjų pasitikėjimo mandatą iš naujo. Antraip žmonės išrenka vienus, o valdžioje, žiūrėk, jau kiti.
Reformų chaosas
Kad ir kaip to nenorėtų girdėti valdžia, socialinėje ir mokesčių sferose reformas kaip tik reikia pristabdyti. Nuolat reformuojama švietimo ir sveikatos sistema, kaip, beje, ir valstybės valdymas, jau ir taip yra apimti chaoso.
Darbuotojai sutrikę - jiems sunku suprasti, kur jų atsakomybės ribos ir kas už ką atsako. Dar sudėtingiau žmonėms, kurie nežino, kokių paslaugų gali tikėtis iš valstybės, todėl jiems labai sunku planuoti šeimos biudžetą.
Valstybės administravimas sutrikdytas, nes institucijos yra nuolatinėje reorganizacijų būklėje. Valstybės tarnautojai, užuot skyrę dėmesį kuo geresniam savo darbo atlikimui, baimingai laukia atleidimo lapelių, prarasdami bet kokią motyvaciją dirbti. Ką jau kalbėti apie verslininkus, kurie seniai nieko negali planuoti, nes nežino, kokius mokesčius reikės mokėti rytoj.
Be to, nepamirškime, kad visos reformos kainuoja, o jų įgyvendinimas stipriai kertasi su poreikiu sumažinti biudžeto išlaidas. Mokslininkai, remdamiesi tyrimais, teigia, kad padidinti viešojo sektoriaus darbo efektyvumą, pagerinti paslaugų kokybę bei sutaupyti lėšas galima paprasčiausiai modernizuojant ir kompiuterizuojant jo valdymą.
Atskirų sričių veiklai modernizuoti parengta nemažai tipinių programų, todėl nereikia kurti naujų ir brangiai kainuojančių sistemų. Ekspertų vertinimu, ūko valdymo kompiuterizavimas gali padėti sutaupyti apie 2-3 proc. BVP. Lietuvoje to pakaktų konsoliduoti valstybės finansus, todėl nereikėtų mechaniškai karpyti išlaidų.
Tačiau per dvidešimt nepriklausomybės metų Finansų ministerija taip ir nesugebėjo įdiegti vieningos šalies bendro biudžeto ir skolos valdymo sistemos.
Valstybės finansų valdantys žmonės neturi tikslios informacijos apie valstybės pinigų judėjimo srautus, taigi pinigų dažnai trūksta tik todėl, kad nežinoma, kiek jų yra gauta. Visi kiti piliečiai apie valstybės lėšų apskaitos sistemos trūkumus galėjo spręsti sekdami detektyvinę Seimo kasoje dingusių pinigų istoriją.
O juk neįmanoma sutaupyti valstybės biudžeto lėšų, nesutvarkius jų apskaitos ir operatyvaus valdymo sistemos.
Šiems projektams įgyvendinti galima naudoti ES fondų lėšas, jos tam ir skirtos. Tačiau greičiausiai pagrindinė kliūtis yra ta, kad Finansų ministerija neturi gerų šios srities specialistų. Sistemos sutvarkymas leistų valstybei laiku atsiskaityti su verslu, o tai, savo ruožtu, pagerintų atsiskaitymus tarp verslo partnerių. Grėsmingai didėjantis tarpusavio skolų kalnas gali palaidoti bet kokias pastangas atkurti Lietuvos ekonomikos pagreitį.
Kas gresia Lietuvai?
Premjeras A.Kubilius neseniai pareiškė, kad nepriėmus sprendimų dėl biudžeto, Lietuvai gresia Latvijos perspektyva. Bet derėtų prisiminti, kad kaimyninės šalies biudžeto problemos didele dalimi yra nulemtos „Parex“ banko problemų, kurios lėmė milijardo eurų banko skolų naštą, užgulusią Latvijos valstybės pečius. Lietuva tokių milijardinių įsipareigojimų bankams neturi.
Jei mūsų ūkio rodikliai sparčiai artėja prie Latvijos lygio, tai tik dėl didelius nuostolius verslui atnešančių ekonomikos valdymo klaidų.
O pagrindinė klaida yra ta, kad, skirtingai nei Briuselyje, Lietuvoje nėra analizuojamas deficito atsiradimo ekonominės priežastis.
Lietuvos biudžeto deficitas didele dalimi yra struktūrinio pobūdžio. Populiariai kalbant, Lietuvoje pinigų trūksta ne todėl, kad mes per daug išleidžiame, o todėl, kad dėl pasaulio ūkio problemų uždirbame mažiau negu turėtume.
Tačiau visos krizės yra laikino pobūdžio, pajamų srautai anksčiau ar vėliau atsistato, svarbu tik nesužlugdyti verslo, todėl šalies biudžetą reikėtų planuoti remiantis 3-4 proc. ekonomikos augimo prognoze, tuo būdu išsaugant struktūrinį augimo potencialą.
Laikinai trūkstamas lėšas galima pasiskolinti tarptautinėje rinkoje, dabar juk vis tiek skolinamės, tik beveik slaptai ir už beprotiškus procentus.
Skolos valdymas turėtų būti patikėtas profesionalams, nes šiuo metu dėl Finansų ministerijos pareigūnų ir premjero patarėjų neišmanymo ir nekompetencijos, Lietuva skolinasi vidutiniškai 2-3 proc. brangiau negu Vengrija ir kitos panašioje padėtyje atsidūrusios šalys. Sumažinus skolinimosi kainą, pavyktų sutaupyti apie pusę milijardo litų per metus ir nereikėtų atiminėti pašalpų iš jaunų šeimų.
“Sodros” deficito problema turėtų būti sprendžiama ne žmonių sąskaita. Daug metų diskutuojama, kad Lietuvoje uždirbtų pinigų pasiskirstymo tarp darbdavių ir darbininkų santykis daug mažesnis nei ES vidurkis, jį priartinus prie ES lygio “Sodros” biudžetas sulauktų daugiau įplaukų. Tą santykį taip pat būtų galima pakeisti atsisakant mokestinėje bazėje numatytų lengvatų stambioms verslo grupėms.
Tiesa, abejoju, ar naujoji finansų ministrė I.Šimonytė sugebėtų tai padaryti, mat prieš porą metų ji buvo pakliuvusi į nemalonią istoriją, kai drauge su didžiosioms audito bendrovėmis bandė padaryti dar daugiau mokesčių išlygų. Panašių pozicijų ji laikėsi ir atstovaudama Lietuvos Vyriausybei Briuselyje.
Šiuo atveju tikrai reikėtų stipresnės Seimo parlamentinės kontrolės, žiūrėk, ir pradėtume taip ilgai lauktą kovą su oligarchinėmis tendencijomis ekonomikoje.
Maža ta Lietuva, visi vienas kitą pažįstą, todėl atrodo, kad galėtume susitarti kaip geriau susitvarkyti, kad visiems čia būtų geriau ir saugiau gyventi. Reikia tik bandyti tartis.
Pradėti turėtų konservatoriai - krikščionys demokratai, krikščioniškai sumažinę savo valdžios troškimą, atsisakydami dogmų ir netikrų stabų, tokių kaip siekio įgyvendinti iš toli atsineštus neokonservatorių ekonominius modelius. Pagal ES principus gyvenančioje Lietuvoje nei ekonomiškai, nei politiškai tai nėra suderinama. Dar 2004 metais Lietuvos gyventojai nusprendė, kad Lietuva bus ES narė, todėl sąžiningi politikai turi vykdyti žmonių valią.