Žmogžudysčių kaime nebūta
Praėjusią savaitę Anykščių rajono Piktagalio kaimo gyventojai Zoja ir Antanas Miniauskai palaidojo 30 metų sūnų Darių Miniauską.
Jauno vyro gyvenimas nutrūko netikėtai, nuo žudiko dūrio peiliu.
Oficiali versija: D.Miniauską nužudė smarkiai apgirtęs kaimynas, vos už kelių namų gyvenantis 56 metų Vidmantas Čepelionis, kai jaunas vyras pas jį viešėjo. Tačiau jau tragedijos vakarą pasklido kalbos, kad V.Čepelionis perpus jaunesniam kaimynui peilį į paširdžius suvarė apakintas pavydo dėl rodomo dėmesio jo sutuoktinei.
Visi rodė į moterį
Netikėta žmogžudytė sukrėtė kaimą, kelis dešimtmečius čia gyvenantys piktagaliečiai neatsiminė, kad kaimynas kaimynui kada nors būtų atėmęs gyvybę.
Pasak piktagaliečių, nužudytasis buvo geras, malonus ir taikus, įvairių kaimo bendruomenės renginių siela, balsingas ir muzikalus, jaunimo bei senimo mėgstamas ir niekad su niekuo nekonfliktavęs žmogus.
Bet ir įtariamą žudiką piktagaliečiai apibūdino kaip geraširdį ir nekonfliktišką žmogų, netgi pasigėrusį. Tad laidotuvių dieną visas kaimas ūžė, kad ne V.Čepelionis kaltas dėl D.Miniausko mirties.
Piktagaliečiai atvirai dėstė įtarimus, jog tikroji beprasmiškos mirties kaltininkė yra 50 metų Janina Čepelionienė, žmogžudyste įtariamo ir šiuo metu pareigūnų 3 mėnesiams sulaikyto V.Čepelionio žmona.
Suko kelnėti sutvėrimai
Piktagalio kaime žurnalistai apsilankė kitą dieną po D.Miniausko laidotuvių.
J.Čepelionienė - 4 vaikų motina. Du jauni vyrai jau gyvena atskirai nuo gimdytojų, vienas jau kilnoja stikliuką kartu su tėvais, o vienintelis nepilnametis pastaruoju metu kažkur išvežtas pas gimines.
Moterį kaimiečiai smerkė už palaidą gyvenimo būdą, vyrų viliojimą - ji esą lyg medus bites traukė įvairaus amžiaus gerbėjus.
„Jei ne ji tai padarė, tai bent jau prie to privedė“, - teigė vieni.
„Žmonėms burnų neužriši, visaip kalba, spėlioja, išvadas daro iš to, ką ilgus metus matė. Policija turėtų išsiaiškint, kas ir kodėl iš tiesų Dariuką nudūrė“, - aiškino kiti.
„Mes ir tikėjomės, kad vieną kartą taip atsitiks. Ėjo pas ją kelnėti sutvėrimai, kas netingėjo. Nestovėjom su žvake, nežinom, ar ir į lovą, ar tik „ant baliaus“, bet ėjo ir dieną, ir naktį. O vyras kaip teliukas, viską matė, bet tos nė pirštu nelietė. Vis atsakydavo, kad žmona per graži mušti. Ji jį užjodė. Dar didelis klausimas, ar tikrai tuo peiliu jis dūrė“, - spėliojo kiti.
Per šermenis linksminosi
Piktagaliečius ypač papiktino, įskaudino ir apstulbino J.Čepelionienės elgesys po žmogžudystės.
Tuo metu, kai Zoja ir Antanas Miniauskai alpėjo iš skausmo prie nužudyto sūnaus karsto, žudiko namuose liejosi alkoholis ir skambėjo dainos. Name, kur dar tebebuvo nužudytojo kraujo žymių, visas šermenų dienas J.Čepelionienė kėlė triukšmingas išgertuves. Tik jos sūnus nuėjo su gėlių krepšeliu prie karsto.
„Dariaus tėvai išprotėti galėjo, kelias į šarvojimo salę eina pro J.Čepelionienės namus, jų vaikas karste guli, o toji žudynių vietoje linksminasi. Kaip gali žmogus šitaip širdį pragerti?“ - šiurpo kaimo žmonės.
Laidotuvių dieną girta moteris esą parodė spektaklį kaimo centre, autobusų stotelėje: ten ji parklupusi grąžė rankas ir šaukė: „Dariuk, Dariuk...“
Vėliau J.Čepelionienė žurnalistams prisipažino bijojusi kaimo, todėl ir nėjusi į laidotuves.
Labai ilgėjosi dukters
Z. ir A.Miniauskų namuose, prie tik ką palaidoto sūnaus Dariaus nuotraukos, dega dvi žvakės. Sielvarto draskomi tėvas ir motina be pertraukos braukia ašaras.
Z.Miniauskienė pasakojo, kad Darius buvo likimo nuskriaustas nuo mažumės. Vos pusės metų jis susirgo sunkiu plaučių uždegimu, po gydymo antibiotikais beveik prarado regėjimą.
Paaugęs išvažiavo mokytis į specializuotą aklųjų ir silpnaregių mokyklą Vilniuje, vėliau įgijo namų ūkio darbininko specialybę. Gyvendamas sostinėje Darius turėjo gyvenimo draugę Jūratę, su ja susilaukė dukters. Deja, pora kartu teišgyveno 2 metus. Po skyrybų Darius grįžo į Piktagalį pas tėvus.
Z.Miniauskienė sakė, kad sūnus labai ilgėjosi savo dukters, kuriai šiuo metu jau 8 metai. Vaiko motina sukūrė šeimą ir neleido buvusiam draugui lankyti savo vaiko.
„Norėjome Jūratei pranešti apie Dariaus mirtį, bet negalėjome jos rasti, tad nei ji, nei anūkė nežino apie tragediją“, - sakė Z.Miniauskienė.
Kaimo žmonių kalbos, neva jų sūnus buvo įsižiūrėjęs gerokai vyresnę moterį, Z.Miniauskienei išspaudžia kartėlio šypsnį. Anot moters, paslaptis, kodėl jaunas vyras nuolat viešėdavo pas J.Čepelionienę, buvo visai kita.
„Sūnų labai traukė Čepelionių jaunėlis, jis buvo panašaus amžiaus kaip jo dukrytė. Vaikas man sakydavo: nepyk, mama, kad aš nuperku jam žaislų, su juo būnu, aš taip ilgiuosi savo dukrytės. Jis net seseriai sakydavo: kaip tau gerai, kad gali sūpuoti savo vaikelį“, - pasakojo Z.Miniauskienė.
Neatitraukė nuo svaigalų
Motinos ir tėvo širdis slegia ne tik juodas sielvartas ir begalinė graužatis dėl per anksti nutrūkusios sūnaus gyvybės, bet ir savigrauža, kad neįstengė savo jaunėlio apsaugoti nuo pragaištingo potraukio kilnoti stikliuką.
Anot Z.Miniauskienės, sūnus į alkoholį įniko prieš dvejus metus, kai neteko Anykščiuose turėto darbo pas batsiuvį. D.Miniausko pragyvenimo šaltiniu liko dėl regėjimo negalios gaunama invalidumo pensija.
Darius nešiojo labai stiprius akinius. Skaityti galėdavo tik tuomet, kai prie akinių prisidėdavo dar ir didinimo stiklą. Labiausiai mėgo religinę literatūrą, filosofinius būties esmės ir prasmės paieškų veikalus.
Jaunas vyras buvo muzikalus ir balsingas, taip pat turėjo talentą šmaikštauti, buvo kviečiamas vesti įvairius renginius. Buvo parašęs prašymą į chorą „Vilnius“ ir laukė atsakymo.
„Kreipiuosi į visas motinas: darykite viską, kad atplėštumėte savo vaikus nuo alkoholio. Laikykite stipriai ir neatiduokite jam, darykite viską, kas įmanoma ir kas neįmanoma. Aš gal per mažai stengiausi, kad savo vaiko nesugebėjau išsaugoti“, - po laidotuvių skausmingai rankas grąžė Z.Miniauskienė.
Už durų - tyla
Rūpėjo pasikalbėti su viso kaimo apkalbama ir smerkiama J.Čepelioniene. Galbūt gandai apie brandaus amžiaus gražuolę vyrų viliokę, kuriai šiuo metu dar klijuojama ir jauno vyro mirties kaltininkės etiketė, tėra iš piršto laužti?
Prie parduotuvės sutikta moteris parodė į už posūkio stovintį baltą mūrinuką.
Prie namo vešliai žaliuoja žydinčių bulvių vagos. Kieme numesti du dviračiai, žolė seniai nepjauta, pramintas takelis tik iki šuns būdos. Kažkada buvusių gėlių darželių vietoje likę žolėse skendintys bijūnų krūmeliai.
Ryškiai mėlynai dažytos durys užrakintos. Laiptų aikštelėje stovi vandens pilna ir žaliais maurais nusėsta vaikiška vonelė. Tarp užuolaidos ir lango stiklo nutįsęs voratinklis, viename lange tebekabo naujamečių lempučių girliandos.
Grįžtame į parduotuvę, pasišnekučiuojame su čia sutiktais žmonėmis ir teiraujamės, kur galėtume rasti J.Čepelionienę. Jie nurodo porą namų, kur toji galėtų nuo pat ryto viešėti. Jie neabejoja, kad pažinsime Janę iš karto: būsianti ir dažytus plaukus papūtusi, ir ryškiau apsirengusi.
Kratėsi draugystės
Vos pasibeldus tarpduryje išnyra jaunas vyras. Išgirdęs, ko ieškome, iš namo vidaus šaukia J.Čepelionienę.
„Aš nekalta, aš nieko nepadariau“, - agresyviai rėkia mūsų dar net nematydama moteris. Vyriškis jai pataria netriukšmauti, o kalbėtis su žmonėmis normaliai.
Sužinojusi, kad esame ne iš policijos, J.Čepelionienė apsiramina. Ji aiškina, kad po tragedijos dar neatsigavusi. Ta proga pažįstami nupirko vyno butelį ir pakvietė pasivaišinti, vos pusę nugerti spėjo ir mes, ne- kviesti svečiai, sutrukdėme.
Dar nespėjus išsižioti apie kaimo apkalbas, moteris žeria atsakymus į neužduotus klausimus.
„Jis buvo jaunas vyras ir invalidas, beveik žabalas, kam man tokio reikia? Aš sveikų vyrų turiu. Jis su mano vaikais labai draugavo, kai tik gauna invalidumo pensiją, čia kaip čia. Kaimas pavydi, užtai apkalba. O mano vyras nepavydus, niekad nėra pavydėjęs“, - piktai išrėkia J.Čepelionienė.
Buvo komjaunimo sekretorė
J.Čepelionienė glaustai papasakoja savo biografiją. Ji su sutuoktiniu kilusi iš Ukmergės rajono. Į Piktagalio kaimą atsikėlė prieš 30 metų, po vestuvių.
Ištekėjo būdama 21 metų, baigusi Vilniaus prekybos mokyklą ir įstojusi į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. Tačiau neplanuotas nėštumas sujaukė ateities planus, teko mesti mokslus ir sukurti šeimą.
Už Vidmanto Čepelionio tekėjo jo nemylėdama, tik todėl, kad tėvams patiko. Buvo 6 metais vyresnis, grojo, dainavo, saviveikloje aktyviai dalyvavo.
„Jis man visą laiką buvo per prastas, kaimo mužikas, nėra apie ką su juo kalbėtis. Ir kai į Piktagalį atvažiavau, buvo košmaras, kaimietės visos, mužikės, čia man vietos buvo maža. Kol mokiausi, buvau aktyvistė, grupės, o paskui net mokyklos komjaunimo sekretorė. O kaime kas? Nėra kas veikti, pražuvau čia“, - emocingai pasakojo pašnekovė.
Nuotykius matė kaimas
Sovietiniais laikais J.Čepelionienė dirbo kolūkio pirmininko sekretore. Moteris neslepia, kad tuomet, o ir vėliau turėjo meilės nuotykių.
„Aš tik pasirodau parduotuvėj, man alaus, ledų, saldainių nupirkta. Bet aš buvau gera boba, nesidulkinau su visais. Turėjau žmogų, kurį mylėjau, bet su juo gyvent neišėjau. Paskui ir kitų draugų turėjau... Aš taip auklėta, kad skirtis negaliu. Mūsų giminėj skyrybų nebuvo“, - atviravo J.Čepelionienė.
Su vienu vyriškiu ji intymiai bendravo net 10 metų. Sako, kad jį iš tiesų mylėjo. Bet abu turėjo šeimas. Apie jųdviejų ryšį žinojo visas kaimas.
„Tokio dalyko nepaslėpsi“, - šypteli J.Čepelionienė.
Vyras nieko neprisiminė
Apie jausmus sutuoktiniui moteris pasako tiek: „Nemylėjau, bet paskui pripratau. Kai atvežė jį policija į nusikaltimo vietą duoti parodymų, surinkau rūbų, cigarečių ir pasakiau, kad lauksiu. Dabar anas man brangiausias. Man atrodo, anas nežino, ką padarė“.
Staiga J.Čepelionienė pareiškia, kad po tragedijos norėjo kaltę prisiimti sau, bet vaikai uždraudė tai daryti.
„Nes vis tiek niekas nežino, kaip ten buvo, buvom tik abudu. Aš už jį stipresnė, kalėjime man ne taip baisu, o jis gali neatlaikyt. Bijau, kad ko neatsitiktų, jis tiek daug rūko. Dar padarys jį ten kokiu pederastu.
Jis nelabai gal ir supranta, kad nudūrė, buvo labai girtas. Ir kai atvažiavo kitądien su policija, supratau, kad nieko neprisimena, kas čia buvo“, - apie tragediją prabilo moteris.
Norėjo ją pavaišinti
Pokalbį tęsiame J.Čepelionienės namuose. Viduje matyti baisi netvarka, bet gali suprasti, kad prieš keliolika metų čia buvo gyvenama pakankamai pasiturimai, o į pakalnę ristasi pamažu.
J.Čepelionienė rodo slenkstį iš koridoriaus į kambarį, kur įvyko žmogžudystė, sako, kad kraujo žymes pavaliusi tik kitą dieną. O po to jau pasakoja nesustodama.
„Aš parėjau namo, jie jau gėrė. Mano senis buvo visai girtas, nes gert pradėjo nuo ryto pusės septynių, kai tik parduotuvę atidarė. Iš pradžių gėrė garaže, paskui parėjo namo. Grįžusi sakau, ragausim alaus pūslę. Bet kodėl visą laiką iš Dariaus turim gert? Padaviau sūnui 6 litus, tas nuėjo krautuvėn, o aš nuėjau lašinių papjaustyti.
Buvau visą dieną nevalgiusi, mieste nupirkau dažų, ruošiausi gryčią remontuoti. O jie gėrė. Kai parėjau namo, sakau, buvo jau gerai įkaušę. Darius norėjo mane pavaišinti. Tada išgirdau, kad kažkas nukrito.
Darių radau koridoriuje gulintį. O mano senis gulti ruošėsi. Ten tamsu. Ir kaip tik sūnus su alum parėjo. Darius dar pasakė: „Tėvas...“ Mačiau, kad iš veido pasikeitė, labai išbalo, bet kraujo nesimatė.
Pamatęs Darių gulintį, sūnus puolė mušti tėvą su kėde, o aš rėkiu, kad Darių žiūrėtų. Senis nelabai ir suprato, kad nudūrė. Liepiau šaukt greitąją, ką aš žinau, kiek ten bakstelėta? Dar padėjau jį išnešti, suknelę išsikruvinau.
Į ligoninę jo nelydėjau. Kas man tas Darius? Man savo senio labai gaila. Norėčiau su juo pasikalbėt, gal jis visai nedūrė, gal tas ant peilio užvirto. Bet ką ten prisikalbėsi, jei tas nieko neatsimena.
Kai Darių išvežė, galvoju, ko čia stovėt, ir nuėjau pas karvę. Už mane jos niekas nepamelš.
Gal mano senis norėjo sūnų nudurti? Jis labai pyko, kad vaikas girtauja su Darium. Kai tas grįžo iš parduotuvės su pūsle, senis paklausė: „Tu dar gyvas?“ Mano senis girtas durnas. Jei turi rūkyt, dar nieko, bet jei ne, tai baigta“.
Jau kartą liejosi kraujas
J.Čepelionienė pasakojo, kad jų name prieš 15 metų jau buvo švaistytasi peiliu. Konfliktas įvyko tarp V.Čepelionio ir pas jį atėjusio svečio.
Tą kartą nukentėjo namo šeimininkas. Jį perdūrė Piktagalio gyventojas Edvardas.
„Nebeatsimenu jo pavardės, dabar jis gal jau miręs arba invalidas, bet už tą dūrį atitupėjo kalėjime 6 metus. Buvo gavęs 8, bet amnestija ar kas ten, ir išėjo anksčiau. O mano senis greitai išsikapstė, ligoninėj tik savaitę prabuvo“, - pasakojo moteris.
J.Čepelionienė neigė, kad tuometis konfliktas tarp vyrų įvyko dėl svetimo vyro simpatijų jai.
„Mano senis sakydavo, kad tas - nulis. Anas, būdavo, ir ranką uždeda, ir apkabina, bet mes nesidulkindavom. Tada kaimas šnekėjo, kad tas senį dėl manęs padūrė, bet jis niekad nebuvo mano skonio“, - aiškino pašnekovė.