Nenuostabu, mat buvusio JAV vadovo G.W.Busho pasaulyje užvirtą košę Vašingtonui (ir ne tik jam) teks srėbti dar ne vienus metus.
Tad taisyti ar „paleisti iš naujo“ santykius su sąjungininkais, partneriais ir net priešiškai nusiteikusiomis valstybėmis, atrodo, tapo vienu svarbiausių naujosios JAV prezidento administracijos uždavinių.
Panašu į pragmatizmą? Galbūt, juk bene svarbiausiu užsienio politikos veikėju pasaulyje tebesančiam Vašingtonui reikia ne tik spręsti konfliktus karštuosiuose taškuose, bet ir taisyti savo įvaizdį.
Vis dėlto pastaruoju metu iš Baltųjų rūmų sklindantys ženklai kai kurias valstybes, įpratusias prie malonaus JAV dėmesio, privertė sunerimti.
Antai praėjusią savaitę paviešintas buvusių Rytų ir Vidurio Europos lyderių laiškas JAV prezidentui priminė susirūpinusios panelės šauksmą – ar tik jos nepamiršo, ar neiškeitė į draugystę su kita?
Bene pirmą sykį taip viešai ir, svarbiausia, vieningai ryžęsi priminti apie save buvę regiono lyderiai įvardijo ir nerimo, gal net grėsmės šaltinį – Rusiją.
Kremliaus veiksmai pastaruoju metu išties įvarė nemažai baimių Rytų ir Vidurio Europai. Nors oficialiai to mėginama nesureikšminti, bijant diplomatinių skandalų su Maskva, regiono pozicijai išdėstyti puikiai tiko buvę jo lyderiai – juk jų nesaisto oficialios pareigybės.
Laiške pažymima, jog JAV ir Rusijos santykių atnaujinimas, kai Maskva „artimajame užsienyje“ elgiasi vis agresyviau, turėtų būti dar sykį apsvarstytas.
Patarimai ir priminimas, kad, neparodžius deramo dėmesio Rytų ir Vidurio Europai, JAV prezidentas rizikuoja ateityje prarasti šio regiono paramą, vargu ar padarė didelį įspūdį B.Obamai.
Regis, JAV valdžia užsienio politikoje linkusi žarstyti paramą vengdama skambių žodžių. Ji veikia atsargiau ir nori draugauti iš esmės su visais.
Kita vertus, Vašingtone, matyt, tyliai nuspręsta, jog kai kurioms šalims užtenka išgirsti: „Mes jus remiame, suprantame“, – ir jos liks patenkintos.
Štai prieš kelias savaites prezidento B.Obamos vizito Maskvoje metu Rusija iš esmės negavo jokių nuolaidų, tik abstrakčius pažadus.
Panašiai šią savaitę galėjo jaustis ir populiarumo bedugnėje atsidūrę Ukrainos ir Gruzijos lyderiai. Jiems JAV viceprezidentas J.Bidenas atsargiai įteikė žodinės paramos dovanėles. Derybose užsigrūdinęs amerikiečių politikas jokių iliuzijų šioms valstybėms nesuteikė.
Kad ir kaip JAV dėmesio siekė Gruzijos prezidentas M.Saakašvilis, jam kol kas nepavyko išpešti net trokštamų ginkluotės kontraktų.
Ne vieną dešimtį milijonų dolerių Gruzijoje investavęs Vašingtonas buvo raginamas, kaip ir anksčiau, ne tiktai pasisakyti už teritorinį šios Kaukazo šalies vientisumą, bet ir tiekti jai karinę paramą.
Tačiau po praėjusių metų rugpjūtį praūžusio Gruzijos ir Rusijos karo Vašingtonas, regis, nutarė pasakyti tiesiai ir aiškiai – dabar žaisime pagal naujas taisykles.
Tad net ir tokioms JAV šlovinančioms partnerėms kaip Gruzija Vašingtonas neduos nieko, kol šios neįrodys esančios to vertos. Vien remti Vašingtono politiką neužtenka, ypač jei tai kelia problemų bendraujant su kaimynais ar sunkumų pačioje šalyje.
Panašu, kad toks JAV požiūris nei Rusijai, nei Gruzijai ar Ukrainai nepaliko itin daug galimybių rinktis: arba bendrausime taip, kaip mes norime, arba apsiribosime vien žodine parama.
Rodos, tai turėtų parodyti, jog pragmatiškas ir nuoseklus JAV interesų gynimas neerzinant partnerių yra reali ir mažai pakitusi Vašingtono užsienio politikos kryptis.
Kita vertus, JAV jau yra pasimokiusios, jog, bandydamas įtikti visiems, neįtiksi niekam. Todėl nenuostabu, jog B.Obama yra lyginamas su buvusiu JAV prezidentu J.Carteriu.
Šis prezidentas JAV vertinamas, švelniai sakant, nevienareikšmiškai.
J.Carterio vadovavimo metus nemaža dalis amerikiečių norėtų paprasčiausiai pamiršti. Mat J.Carteris iki šiol neatsisako politinio idealizmo, kuris, kaip jau spėjo įsitikinti amerikiečiai, užsienio politikoje daug naudos neduoda.
Nenuostabu, jog prezidentas J.Carteris valdė tiktai vieną kadenciją.
Dėl noro pasaulyje draugiškai bendrauti su visais smarkiai krito jo populiarumas.
Ir B.Obamos reitingas pastaruoju metu gerokai sumažėjo. Tad ar jis nekartoja J.Carterio klaidų? Kodėl iš pažiūros pragmatiški B.Obamos žingsniai kelia nerimą kai kurioms Europos valstybėms?
Atsakymų į šiuos klausimus galime sulaukti artimiausiais metais. Tad ir pamatysime, ko vertas mūsų nerimas, o ko – JAV žodžiai.
Žinoma, visiems neįtiksi. Tik galima priminti, kai JAV veliasi į Europos reikalus, tai nepatinka daug kam.
Kai JAV palieka Europos reikalus nuošalėje, čia lyg tyčia prasideda neramumai. O juos vienaip ar kitaip vis tiek tenka srėbti ir Vašingtonui.