Čempionatas įpusėjo. „Vėtrą“ vis dar derėtų laikyti pretendente į auksą. Negana to – vilniečių komanda yra vienintelė, tęsianti kovą Europoje. Pralaimėjusi namuose, bet išvykoje pakankama įvarčių persvara sumušusi Suomijos sostinės Helsinkio HJK, „Vėtra“ žengė į inauguracinio Europos lygos turnyro trečią atrankos etapą, kuriame pasimatys su Anglijos „Premier“ lygoje žaidžiančiu Londono „Fulham“.
O tai reiškia – uždirbs bent kelias dešimtis tūkstančių svarų už televizijos transliaciją. Ir turbūt susirinks kelias dešimtis tūkstančių litų iš žiūrovų, panorusių pamatyti tuos, kuriuos iki šiol stebėjo tik televizijos ekrane – anglus Danny Murphy, Andrew Johnsoną, Bobby Zamorą, amerikietį Clintą Dempsey, australą Marką Schwarzerį.
Gink Dieve, šioje situacijoje nevaidinu aiškeregio. Kai manęs klausdavo, kokios „Vėtros“ šio sezono perspektyvos, kaip ir daugelis, sakiau: jei ne šią savaitę, tai kitą. Prieš atsakomąsias Europos lygos antrojo atrankos etapo rungtynes spėjau, kad „Kaunas“ turėtų žengti tolyn, „Sūduvos“ šansai – minimalūs. „Vėtra“? Kryžius bet kokiems svarstymams, nes jie per jauni, pernelyg nepatyrę, nežinantys, kaip laimėti ekstremalioje situacijoje. O ir pirmų rungtynių rezultatas aiškiai rodė, kas šioje poroje muziką užsako.
Vilniečiai maloniai nustebino visus. Suprantama, išskyrus suomius, kurie irgi nustebo, bet malonumo nepatyrė. Kokios to priežastys? Vieną jų dar sezono pradžioje palyginti tiksliai nurodė „Vėtros“ prezidentas Romas Stašauskas, teigęs, kad po susijungimo su veiklą profesionalaus futbolo pasaulyje baigusiu „Vilniumi“ klubas surinko kone visą perspektyviausią šalies jaunimą.
„Vėtrą“ treniruojantis Virginijus Liubšys pasirodė esąs tinkamas vadas šiam jaunimui. Dėl to neverta stebėtis – V. Liubšio vedamas „Ekranas“ šalies čempionu tapo būtent tada, kai komandos lyderiams – beveik prieš pusantro dešimtmečio Vaidotui Šlekiui, Irmantui Stumbriui, Vytautui Apanavičiui, prieš ketverius metus – Mantui Savėnui, Giedriui Tomkevičiui, Vitalijui Kavaliauskui – buvo 20-23-eji. Su patyrusiais ir apie pinigus pirmiausia galvojančiais futbolininkais dabartiniam „Vėtros“ strategui sutarti sekasi sunkiau. To įrodymas – praėjęs Vilniaus komandos sezonas.
Jaunimo pergalės pozityviai nuteikia dar ir todėl, kad Helsinkyje „Vėtra“ įgijo ne tik patirties. Įgijo ir šiek tiek to, kas vadinama nugalėtojų mentalitetu. Juolab kad mokytis nebijoti laimėti komandoje yra iš ko - „Vėtrai“ dabar atstovauja patyrę Tomas Ražanauskas, Nerijus Vasiliauskas, Gediminas Paulauskas, Algis Jankauskas. Vilniaus klubo triumfą Suomijoje galima teigimai vertinti ir iš nacionalinio intereso pozicijų – po ketverių ar penkerių metų ne vienas HJK žudikas turėtų ateiti į rinktinę.
Bet tai bus dar negreit. O šį Lietuvos klubų sezoną Europoje, lygindami su anksčiau buvusiais, matyt, vertinsime kaip nelabai sėkmingą. Pragmatine prasme jis svarbus tik skaičiais, kurie bus įrašyti UEFA koeficientų lentelėje. Lentelėje, kurios nuosprendis yra objektyvus Europos lygų pajėgumo atspindys.
Skaičiuojama viskas labai paprastai. Kiekviena komandos pergalė yra verta dviejų taškų, lygiosios – vieno. Taškai dalijami iš klubų, atstovavusių šaliai, skaičiaus, o atrankos varžybose, iš kurių lietuviai neišsikapsto beveik niekada, koeficientas yra dar nurėžiamas perpus.
Lentelėje skaičiuojami penkerių metų rezultatai. O tai reiškia, kad kito sezono pabaigos įskaitoje Lietuva neteks 2,5 balo, iškovoto 2004-2005 metų sezoną. Pernai buvo surinkta tiek pat, šiemet koeficientas turėtų būti gerokai menkesnis, nes dabar mes turime tik 1,25 balo, iš kurio net 0,75 iškovojo „Vėtra“.
Net jei Vilniaus klubas dukart nugalės „Fulham“ - tie, kurie nesate linkę nagrinėti paranormalių teorijų, šio sakinio galite neskaityti – koeficientas išaugs tik iki 1,75. Kadangi to turbūt nebus, galime sakyti, kad futbolo ruduo mums jau atėjo ir viščiukus galime drąsiai skaičiuoti.
„Vėtra“, dukart sutriuškinusi Liuksemburgo „Grevenmacher“ ir išspyrusi iš balno HJK, savo egzaminą išlaikė taip, kad net priekabiausias profesorius pažymio nesumažintų. Kad ir kaip baigtųsi dvikova su „Fulham“. „Sūduvai“ burtai turbūt lėmė per stiprų varžovą – nei HJK, nei „Kauną“ nugalėjęs Serbijos „Sevojno“, nei, ko gero, „Ekraną“ UEFA čempionų lygos atrankoje sudorojęs Azerbaidžano „Baku“ pajėgumu ir sudėties balansu neprilygsta Marijampolės futbolininkus palaužusiam danų „Randers“.
„Baku“ už panevėžiečius buvo ne tik keliskart turtingesnis, bet ir šiek tiek stipresnis. „Kaunas“? Savo šansą jis turėjo. Kauniečiai gali dejuoti, kad Europai nepasirengsi antroje lygoje kovodamas su Alytaus „Vidzgiriu“ arba Kauno „Spyriu“, bet „Sevojno“ kasdienių varžovų vardai – Gornji Milanovaco „Metalac“ arba Lazarevaco „Kolubara“ - skamba ne mažiau egzotiškai. Kauniečius parklupdęs klubas žaidžia antrame pagal pajėgumą savo šalies futbolo divizione.
Galima be galo diskutuoti apie tai, kad „Kauno“ pašalinimas iš A lygos turėjo neigiamos įtakos klubo rezultatams, o tuo pačiu ir Lietuvos reitingui, šio sezono Europoje. Taip, turėjo. Ir „Kaunas“ silpnesnis, ir A lyga – mažiau konkurencinga.
Bet yra kitų privalumų. Reikia pavyzdžių? Gerai – vienas jų galėtų būti faktas, kad apie prastą teisėjavimą šį sezoną viešai plyšaujama gerokai rečiau nei ankstesniais metais. Todėl, kad arbitrai pradėjo geriau dirbti? Gal. Bet realesnė atrodo kita priežastis - lygoje ir jos aplinkoje liko mažiau plačiaburnių visažinių visų galų meistrų.
Taip, Lietuva po šio sezono UEFA reitingų lentelėje iš 28-os vietos nukris į 31-mą ar net 32-trą. Tačiau tai beveik nieko nereiškia – Europoje žaisiančių šalies komandų skaičius nesumažės. Negali sumažėti – jis ir taip yra minimalus. Galbūt šiek tiek suprastės komandų pozicijos burtų krepšeliuose. Bet tai ir yra kaina, kurią futbolininkams tenka mokėti už pirmą bandymą per du nepriklausomybės dešimtmečius savo ūkyje įsivesti tvarką. Netgi ne tvarką, iki jos dar toli.
Sakykime taip – už bandymą įrodyti, kad tvarkos užuomazgos gali išgyventi net chaotiškoje lietuviško futbolo aplinkoje.