Lazdynuose esančioje ligoninėje šiuo metu stažuojasi dešimt išeivijos studentų iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados.
K.Kličiūtė darbavosi Krūtinės chirurgijos, I chirurgijos, Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuose bei Ortopedijos ir traumatologijos centre.
Ji ne tik susipažįsta su medicina, bet ir tobulina lietuvių kalbos žinias, o laisvalaikiu vaikšto po Vilnių.
- Vilniuje esi jau trečią kartą. Ką prisimeni iš pirmųjų apsilankymų?
- Aš su tėvais gyvenu Kanadoje, Otavoje. Ten nėra daug lietuvių.
Kiek tekdavo matyti vaikystėje, vis prisimenu pagyvenusius lietuvius, susėdusius ant suoliukų. Tad visada maniau, kad Vilniuje bus daug senų žmonių, sėdinčių ant suoliukų (juokiasi).
Kai pirmąkart atvykome, man buvo 11 metų. Nelabai ką galiu pasakyti apie Vilnių, nes didžiausią įspūdį tuomet paliko kaimas – ten melžiau karves, ėjau rinkti vištų kiaušinių. Aš to nebuvau mačiusi Kanadoje.
Antrą kartą atvažiavau į Vilnių 14 metų, tuomet dalyvavau Dainų šventėje. Dainavome su choru iš Kanados.
Tada irgi neteko gerai pažinti Vilniaus, nes daug laiko praleisdavome repeticijose. Prisimenu tik Gedimino prospektą ir labai skanius ledus šalia esančioje kavinėje – eidavome jų valgyti kiekvieną vakarą.
- Dabar kasdien 7 ryto turi būti ligoninėje. Ar šįkart lieka laiko pasivaikščioti po miestą?
- Mes su kitais studentais gyvename Senamiestyje, bendrabutyje.
Kai grįžtame, visuomet einame pasivaikščioti po Vilnių. Labai patinka pasėdėti kavinėse.
Pavyzdžiui, Otavoje, jeigu ateini į kavinę, prie tavęs iš karto prieina padavėjas, užsisakai gerti, maisto ir žinai, kad po 10 minučių viską atneš, pavalgysi ir tavo vietą jau užims kiti. Ten labai didelis tempas, visi skuba.
Vilniuje toks jausmas, kad niekas niekur neskuba, visi atsipalaidavę.
Ateini į kavinę ir lauki, lauki, kol prie tavęs kas nors prieis, po to – kol maistą atneš (juokiasi). Tai gerai, nes gali ilgiau pasėdėti, pasikalbėti.
Su kitais studentais ragavome daug lietuviškų patiekalų – patiko šaltibarščiai, cepelinai, balandėliai.
Stengiamės visko prisivalgyti kuo daugiau, juk JAV ir Kanadoje jų negausi paragauti.
Cepelinus su savo giminėmis net viriau pati, labai norėjau išmokti, kad grįžusi į namus galėčiau ir pati paruošti.
- O kas labiausiai tave nustebino Vilniaus gatvėse?
- Du dalykai. Pirma – akmenimis grįstos gatvės Senamiestyje. Tokių dalykų Otavoje nėra.
Ir antra – negaliu atsistebėti, kaip vilnietės sugeba vaikščioti tuo grindiniu avėdamos aukštakulnius batus.
Nesuprantu, kaip jos nesusilaužo kojų. Tai didelis menas.
Gydytojas ligoninėje pasakojo, kad iš tikrųjų vilnietės turi nemažai bėdų dėl kojų, tačiau beveik visos, kurios atsiduria pas medikus, neklausia, ar skaudės atliekant procedūrą. Jos klausia, kada vėl galės apsiauti aukštakulnius.
Matau ir didelius aprangos skirtumus. Kanadoje aš susirišu plaukus, užsivelku marškinėlius, apsimaunu šortus ir taip išbėgu iš namų.
Čia merginos labai daug dėmesio skiria aprangai, kruopščiai susitvarko šukuoseną, daug dažosi.
Pas mus taip merginos atrodo tik penktadieniais ir šeštadieniais, kai eina į kavinę.
Pastebėjau, kad vilniečiai labai daug vaikšto. Mes Otavoje visur važiuojame automobiliais. Atvykusi į Vilnių ir aš daug laiko praleidžiu vaikščiodama pėsčiomis. Jau net vienų batų porą sunešiojau.
- Kasdien anksti ryte į ligoninę važiuoji autobusu. Ar patinka Vilniaus transporto sistema?
- Negaliu pasakyti nieko bloga. Ir Otavoje yra ir naujesnių, ir senesnių autobusų.
Tik pas mus visi keleiviai privalo įlipti pro priekines duris, čia patikrinama, ar jie turi bilietą. Todėl atvejų, kai žmonės stengiasi prasmukti nesumokėję už kelionę, beveik nėra.
Vilniuje autobusai ir troleibusai važiuoja dažnai, nereikia ilgai laukti.
Kartą važiavau su kitais išeivijos studentais automobiliu. Buvo labai baisu, nes nemažai ženklų mums apskritai nematyti ir nežinojome, ką jie reiškia.
Pastebėjome, jog vilniečiai vairuotojai labai nekantrūs. Teko ne kartą suabejojus sustoti, pristabdyti, tuomet važiuojantys iš paskos iš karto pradėdavo spausti garso signalą.
- Daug laiko praleidi ligoninėje. Kokie tavo įspūdžiai apie Vilniaus medicinos įstaigą?
- Visi labai malonūs, paslaugūs. Stebime gydytojų darbą, praktikuojamės.
Kai kurie pacientai domisi, iš kur mes, ką čia veikiame, juk girdi, kad kalbame su akcentu.
Labai nustebino, kad tiek daug senyvų žmonių Vilniuje kalba rusiškai, o lietuviškai nemoka.
Palyginti su ligoninėmis Kanadoje, čia naudojama mažiau įvairios medicinos įrangos. Daugelį darbų, kuriuos galėtų padaryti įvairūs aparatai, medikai čia atlieka patys.
Negalėjau patikėti, kai sužinojau, kad gydytojai Vilniuje tiek mažai uždirba.
Matau, kad kai kurie gydytojai dirba keliuose darbuose vien tam, kad jų šeimos galėtų geriau gyventi.
Tiek JAV, tiek Kanadoje gydytojai uždirba tikrai nemažai ir gali sau leisti daugiau prabangos.
- Ant tavo rankos matau žiedą su dideliu gintaru. Ar papuošalų su gintaru veši į Kanadą lauktuvių?
- Kai buvau Vilniuje pastarąjį kartą, gavau dovanų grandinėlę su gintariniu širdies formos pakabučiu.
Visos draugės man Otavoje labai pavydėjo, nes pas mus gintarinių papuošalų nenusipirksi.
Kai dabar važiavau, draugės labai prašė lauktuvių atvežti ar karolius, ar žiedelį. Juk nori kuo nors išsiskirti.