Paradoksas, kad valdžios keiksnojimu pagarsėjusios masės pastaruoju metu su savo tariamais skriaudėjais sudarė nuostabų paktą. Pikti ir nuskurdinti gyventojai sutinka tyliai kęsti valdžios pasityčiojimą mainais į valdžiūnų įsipareigojimą leisti jų pyktį ir pagiežą įkūnijančius įstatymus.
Įstatymų leidėjams tai suteikia iliuziją, kad jie kažką sprendžia ir reguliuoja. Masės jaučiasi, kad (kitaip) mąstantys ar šiaip neįtinkantys visuomenės sluoksniai yra laikomi už trumpo pavadžio.
Raganų medžioklė Lietuvoje prasidėjo vos pasijautus pirmiesiems ekonomikos krizės požymiams. Pirmiausia pernykštis Seimas brandino įstatymą, kuris žurnalistams uždraustų reikšti savo nuomonę. Dar anksčiau „atrasta“ ir ištrimituota, kad Administracinių teisės pažeidimų kodekse įrašytas punktas, leidžiantis bausti bet ką, kas išdrįstų skatinti emigruoti ar pernelyg teigiamai vaizduotų gyvenimą užsienyje.
Šiemetis Seimas taip užsimojo tapti vaikų tėvais ir auklėtojais, kad jų nesustabdė nei Prezidento veto. Niekas nesulaikė valdžiūnų ir nuo naujų apribojimų ir draudimų žiniasklaidai, kurie patvirtinti Visuomenės informavimo įstatymo 49 ir 50 straipsnių pakeitimo įstatyme praėjusią savaitę. Nuo šiol Lietuvoje žurnalistus privalės prižiūrėti būtinai teisinį išsilavinimą turintis prievaizdas, turintis „nepriekaištingą“ reputaciją.
Rasti nepriekaištingos reputacijos teisininką, norintį užimti šias pareigas, gali būti sunkiau nei adatą šieno vežime. Protingas ir nesusitepęs teisininkas Lietuvoje ras įdomesnių ir pelningesnių užsiėmimų, todėl labai tikėtina, kad žurnalistus prižiūrės nelabai išmintingas sukčius, kurį patvirtins įžvalga ir reputacija nepasižymintys politikai.
Visi šie įstatymai, jeigu jų būtų laikomasi, gyvenimą paverstų pragaru raganomis paskelbtoms visuomenės grupėms. Vaikai užaugtų šiltnaminiais mankurtais; artimiausius penkiasdešimt metų Lietuvoje neatsirastų nė vieno normalias pareigas užimančio ar ką nors vertingo sukūrusio žmogaus, prisipažinusio, kad yra homoseksualus; nė vienas procentas išvykusių emigrantų negrįžtų, o jų parsiunčiamų pinigų skaičius nukristų perpus; redaktoriai, prieš išleisdami rytojaus dienos laikraščio numerį jo medžiagą nusiųstų patikrinti etikos prievaizdui.
Viena vertus, galima pasiguosti, jog daugelis minėtų įstatymų niekuomet nebus įvykdyti, išskyrus galbūt vieną kitą kokia nors juokinga bauda nubaustą parodomąją auką.
Kaip pavyzdį prisiminkime triukšmą dėl „atimtos“ Lietuvos Respublikos pilietybės ir pažvelkime į jo pasekmes.
Viskas, ką reikia padaryti LR piliečiui, nenorinčiam prarasti žaliojo paso, yra laikyti valgomąją užčiauptą ir neprasitarti, kad tavo stalčiuje guli ir kitos spalvos pasas. Galėsi žongliruoti abiem dokumentais kaip tinkamas ir naudotis visomis dviejų, trijų ar penkių pilietybių teikiamomis privilegijomis. Įstatymą „atimti“ pilietybę priėmę parlamentarai eilinį kartą nesugebėjo užtikrinti jo įvykdymo.
Taip pat bus ir su Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos įstatymu. Net jeigu jo nepavyks „užmušti“ teisiniais argumentais, jis tiesiog liks popierinis ir nevykdomas, nes įvykdyti jame išvardintus punktus galėtų ryžtis tik Adolfo Hitlerio lietuviškas analogas. Ačiū Lietuvos žmonėms, kad jie iki šiol nieko panašaus neišrinko, o saujelė Hitlerio pasekėjų garsiai šūkauja mamyčių virtuvėse ar automobilių stovėjimo aikštelėje Šiauliuose, o ne iš Seimo tribūnos.
Šiais atvejais įstatymų nevykdymas Lietuvai išeis tik į gera. Tačiau netrūksta pavyzdžių, kai Lietuvos vykdomosios valdžios ir teisėsaugos institucijų impotencija prireikus įvykdyti normalius ir reikalingus įstatymus yra žalinga. Pavyzdžiui, kai iš padorių visuomenės narių tyčiojasi vaikus prievartaujantys pedofilai.
Vieni teisininkai tvirtina, kad įstatymų iškrypėlius uždaryti lyg ir pakanka, bet nėra patirties ir praktikos narpliojant tokio pobūdžio nusikaltimus. Kiti tikina, kad įstatymų bazė šioje situacijoje – silpna.
Kad ir kaip ten būtų, įstatymų leidėjų ir jų vykdytojų impotencija akivaizdžiai turi tamsiąją pusę. Seimas iššvaisto laiką kurpdamas teisės aktus, kuriais vaikus norima paversti nuo realaus pasaulio izoliuotais kiaušiniais, tuo tarpu pedofilai prievartauja vieną vaiką po kito nebaudžiami.
Moterys kaimuose, kurioms neprieinamas nei išsilavinimas, nei lytinis švietimas, nekalbant apie psichologinę pagalbą, smaugia vos gimusius kūdikius ir skandina juos srutų duobėse. Tačiau ar tai vien jų, ar ir visuomenės bei įstatymų leidėjų ir jų vykdytojų kaltė?
Didžiąją dalį vadinamajame Cenzūros įstatyme išvardintų dalykų, nuo kurių neva siekiama apsaugoti vaikus, galima sutvarkyti tėvus išmokius tinkamai užprogramuoti televizijos nuotolinio valdymo pultą.
Užprogramuokite pultą taip, kad vaikai galėtų matyti tik kelis kanalus, per kuriuos nerodoma nieko, kas būtų netinkama jų amžiui.
Jeigu taip jau norisi reguliuoti televizijų programą, tai tegul Seimo nariai parengia įstatymą, kuriuo įpareigotų televizijas, rodančias vaikam skirtas laidas, tam tikrą jų dalį paskirti šviečiamojo turinio programai.
Toks įstatymas JAV galioja dar nuo praėjusio amžiaus 9-tojo dešimtmečio. Tai – pozityvus reguliavimas, kada iš programų kūrėjų reikalaujama mainais į teisę rodyti animacinius filmukus sukurti ar nupirkti tam tikrą kiekį edukacinio pobūdžio medžiagos.
Tačiau pirmiausia kokybės turi reikalauti žmonės. Jeigu jiems nusispjauti ant to, ar gerai savo misiją atlieka nacionalinė televizija, tai ji tos misijos ir neatliks. Jeigu nenorite bent kelių litų per metus paaukoti nacionalinio transliuotojo programos kokybės gerinimui, tai ta kokybė ir negerės.
Galiausiai, viską, ko nepamatys per televiziją, vaikai susiras internete. Tą labai gerai žino Seimo klerkai, darbo metu nuolat žiūrintys sporto rungtynes arba pornografiją. Jei Lietuva nepaseks Šiaurės Korėjos keliu, bet koks pyplys suvedęs žodį „sex“ bet kuriuo paros metu gali internete pamatyti tokių dalykų, kokių nerodo net per labiausiai keikiamą televizijos kanalą.
Užuot cenzūravus žiniasklaidą, Seimui būtų pats laikas pradėti leisti ir vykdyti įstatymus, kurie padėtų nuteisti bent dalį pedofilų. Pagaliau, išmokyti vis dar Tamsiuosiuose amžiuose skendinčią visuomenę atskirti pedofilą nuo homoseksualo. Nepanašu, kad bent jau šis Seimas tokiam žygdarbiui būtų pajėgus.