Kodėl niekas iš jų nesiryžo tapti Lyderiu, gebėsiančiu pasipriešinti Blogio galybės siausmui?
Kodėl mažieji, į savo žemiškąjį gyvenimą įsikniaubę hobitai tapo visų vilties nešėjais?
Kodėl mažieji visgi laimi prieš blogį?
Taip, čia vėl grįžtame prie mažutėlių ir jų galingos prigimties nagrinėjimo. Evangelijose Viešpats nuolat pabrėžia mažutėlių išskirtinumą ir brangumą dangiškajam Tėvui. Už pastarųjų mažumo slypi Tėvo valia ir Archangelų galybė. Tokia yra Šventojo Rašto žinia.
Pabandykime ją suprasti. „Mažutėlis“ pirmiausiai yra tas, kuris nesitapatina su šiapusybėje atrandama pasaulio galybe. O kadangi šiapusinės galybės kaupimo būtina sąlyga yra žmonių teikiamas pripažinimas, pagarba ar baimė; tai reiškia, kad mažutėliai atsisako žmonių pripažinimo. Vienintelis dalykas, kurio jie ieško – įtikti savo dangiškajam Tėvui; siekti jo teikiamos ir širdį dangiškuoju gėriu pripildančios malonės, susitapatinimo su Viešpaties Kūnu.
Šia prasme jie yra „kitokie“, nei visi kiti – ieškantys kitų pripažinimo. Jie ir yra Viešpaties vadinami „mažutėliais“; nes pasaulio galybių ištroškusių akyse tokie žmonės yra nereikšmingi, nesvarbūs ir nepastebimi. Mažutėliais tampama, nes gyvenama Dievo veido ilgesiu ir šio pasaulio pavidalų išsižadėjimu. Taigi todėl jie yra „maži“.
Dievo akyse mažutėliai yra nusižeminę; o pasaulio galybe tarpstančių žmonių atžvilgiu – jie yra verti tik paniekos.
Štai čia galime apčiuopti pačią mažutėlių galybės šaknį. Nusižeminimas yra dorybė, arba charakterio galia. Lotyniškai - „humilitas“.
Ir nors šis žodis mumyse sukelia pasibjaurėjimą baudžiava ar vergyste, viskas yra kitaip. Šis žodis yra Dievo galybės žmoguje pasireiškimo prielaida. „Humus“ yra žemė, dirva. Taigi „nusižeminimas“ yra ne nuostata, ar padėtis visuomenėje; bet, pirmiausiai, gebėjimas suvokti, kad esi ribotas žmogus, kilęs iš žemės, iš dulkių, į kurias mūsų kūnas suvirs po mirties. „Dulke buvai ir dulke pavirsi“, primena mums Pelenų trečiadienio liturgija.
Taigi šiame „žemiškume“ slypi tiesa apie mūsų kūriniškumą. Dievo atžvilgiu tesame riboti kūriniai. Tačiau puikybė priešinasi šiai, atrodo, akivaizdžiai tiesai.
Vadinasi, nusižeminimas yra savižinos Tiesoje aktas. O puikybė yra saviapgaulės. Mat puikuodamas aš peržengiu Tiesos apie savo kūriniškumą ribas. Puikuodamasis aš priešinuosi Dievo valiai – būti Dievo kūriniu, panašiu į Dievą Jo šventumu.
Kodėl puikybė šiame pasaulyje tokia galinga? Iš tiesų, mes nuolat stiebiamės išsigelbėti iš mūsų nuolat mus įvairiomis formomis persekiojančio neįgalumo. Todėl mums, neįgaliems, siekti to tariamai „išganingo“ galios turėjimo jusmo yra ne tik priimtina, bet ir prigimtinga. Panašiai kaip ir nejausti alkio. Vadinasi tikėjimas Tiesa veikia tik puikybės išsižadėjimo sąskaita. Dievo Kryžiaus galia.
Štai todėl Viduržemio gyventojų taryba Vilties misija paskyrė tiems, kurie neturi jokios ambicijos galią patirti. Net ir dorasis Gandalfas žinojo – jis neatsipirs gundymo galiai, nes jis ŽINO, kas yra galia, ir kokią palaimą ji teikia prigimtinai visagalybės ieškančiam kūriniui.
Vilties - sugriauti Blogį – našta gulė ant „neįgaliųjų“ ir neambicingų mažutėlių. Ir jie ją įvykdė.
Ir jos ją įvykdė. Lietuviškos močiutės. Kartą vakare gėrinėjau kavą ir stebėjau praeivius. Ir štai mano dėmesį patraukė viena močiutė, kuri, pasirėdžiusi tvarkinga suknele, pasirišusi skarele, nešina rankinuku traukė švenotovės link. Ten, iki šventų Mišių ji dar sukalbės visą Marijos Rožyno maldą už Bažnyčią, už gimines ir artimuosius, už parapijos kunigą ir Šventąjį Tėvą ... už Tėvynę Lietuvą.
Kažkas pasakys: ... a, žinome, davatkos ...
O mes jam pasakysime: puikuoli, čia ir yra tie mažutėliai, malda apsišarvavę šviesos kariai, kurie savo tikėjimu kilnoja kalnus ir griauna blogio imperijas.
Puikiems, stilingiems, galingiems mažutėlių galia yra tiesiog nesuvokiama.
Bet Dievo išmintis mus moko: kol šioje žemėje bus tikrų mažutėlių - ne puikybe, o tik tikėjimu ir malda peržengiančių žmogaus ribotumą ir tampančių Dievo galybės ir malonės indais - tol šis kraštas gyvuos.
Nematomi ir mažieji šviesos kariai, melskitės už mus.