Pavyzdys, bet kitoks
Širvintų rajone netoli Bagaslaviškio gimęs, bet Kupiškio rajone jau daugiau nei 30 metų gyvenantis Jonas Pakalnis šypsosi, pavadintas sektinu pavyzdžiu.
„Nesu šiuolaikiškų vertybių garbintojas. Man nepatinka prabanga, turto kaupimas, darbas tik siekiant naudos ir pelno bet kokia kaina. Gyventi reikia ne tik dėl turto ir pinigų. Ar šiandien tai madinga? Ne. Bet jei gyveni arti žemės, įpranti taip mąstyti. Pagal gamtos ciklą gyvenančiajam svarbūs tik būtini dalykai. Ir gamtoje gyvuoja tik tai, kas kam nors naudinga, pravartu. Kiekvienas augalas turi savo kaprizus, reikia juos pažinti. Žemė, dirva turi savo ypatumus, reikia prie jų prisitaikyti.“
J.Pakalnis – žemdirbys, agronomas, turintis ne bet kokios patirties. Jo agronominei praktikai – beveik pusšimtis metų. Ketvirtį amžiaus vadovavo kolūkiams ir atkurtos Lietuvos žemės ūkio bendrovėms. Suirus kolūkiams, vienas pirmųjų Kupiškio rajone ėmėsi verslo – elektros laidų, telefono kabelių gamybos.
Dabar tas verslo cecho pastatas Topolio viensėdyje rekonstruotas ir pritaikytas ūkininko gyvenamajam namui, kontorai, daugiamečių žolių sėklos sandėliui. Tame pat kieme – ir ūkio technikos garažai, visa gamybos bazė, kuro talpyklos.
J.Pakalnis įsitikinęs: ūkininkas turi gyventi ten, kur dirba. Viskas turi būti po ranka, bet kada žvilgsniu aprėpiama. Taip ramiau.
„Man ramu dar ir dėl to, kad nieko jokiais laikais nekombinavau, neapgavau. Užsidirbau, todėl ramiai miegu“, – sako tiesiai.
Iš tėvų J.Pakalnis sako paveldėjęs tik 2,3 ha žemės. Dabar nuosavos turi 150 ha, o įdirba apie 1 tūkst. ha. Augina sėklines daugiametes žoles – motiejukus, migles, eraičinus, svidres, maistinius kviečius, salyklinius miežius, vasarinius ir žieminius rapsus, sėklinius javus. Ūkį puoselėja kartu su dukra, samdo 11 darbininkų: traktorininkus, vairuotoją, tekintoją, suvirintoją. Per darbymečius darbininkų skaičius padvigubėja. Derliui išvalyti ir saugoti turi tris sandėlius, vieną daugiamečių žolių sėklai – prie pat namų, du grūdams supilti – Biliūnuose ir Skapiškyje.
Ūkininko žemės dabar užima beveik trijų buvusių kolūkių teritorijas, didžiausias atstumas tarp tolimiausių laukų siekia net 25 km.
Gauti paramą - geras jausmas
J.Pakalnis teigia jau seniai supratęs, kad ūkininkavimas – rizikingas ir nedėkingas užsiėmimas. Tarkime, šį pavasarį teko išarti ir atsėti kviečiais nemažus žieminių rapsų plotus. Iššalo. Bet kaip atlygį jis turi kitokį džiaugsmą. Gavo paramą iš Europos Sąjungos fondų, dalyvauja Kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonėje „Žemės ūkio valdų modernizavimas“, kai paramos suma neviršija 150 tūkst. Lt.
Ūkininkas už 1,5 mln. Lt įsigijo naujos technikos, apie 800 tūkst. Lt kompensuota iš ES fondų. Nusipirko modernų traktorių, sėjamąsias „Rapid“ , „Lemken Solitair“. Atnaujino grūdų džiovyklos įrangą.
„Pakilo ūpas dirbti, pasijutau žmogumi. Net derliai iš karto pašoko, žiemkenčiai viršijo 7 t/ha. Iš viso pernai prikūlėme per 4 tūkst. t grūdų“, – apie širdį džiuginančią kasdienybę pasakojo ūkio šeimininkas.
Sėkmė įkvėpė įgyvendinti naujus planus. J.Pakalnis prisipažino jau seniai puoselėjantis viltį gauti sėklininkystės ūkio statusą. Žino, kad bus sunku, kad sėklų rinkoje naujokų niekas nelaukia, bet pamėginti vis tiek verta.
Masina naujovės
J. Pakalnio seni pažįstami Aukštaitijos ūkininkai žino, kad jis mėgsta modernias naujoves, naujas technologijas. Kuriame nors lauke jau bus atrėžęs gabalą žemės kitokios veislės augalams, intensyviam ar menkesniam tręšimui, augimo reguliatorių bandymams, kitokiai priežiūrai.
Kelis tokius „įdomius“ javų laukus ūkininkas parodė ir žurnalistams. „Scandagros“ bendrovei J.Pakalnis pagal sutartį augina sėklinius miežius. Pasėjo nemažą jų plotą. Dalį augina nenaudodamas azoto trąšų. Žiūrės, koks bus derlius.
Kitame lauke, Vilniaus kaime, vasarinius kviečius pasėjo po pernai ten augintų dobilų. Tręšė tik salietra. Pasėlis švarus, vešlus, lyg išravėtas darželis. Tokio „darželio“ – 63 ha.
J.Pakalnis prisipažįsta esantis gausaus tręšimo, augimo reguliatorių šalininkas. Bet sako neatmetantis ir senos ūkininkavimo patirties.
„Žemę reikia pamaitinti, bet reikia ir patausoti. Naudinga taikyti dirvos kokybę gerinančią sėjomainą. Tam būtini dobilai, sukaupiantys azoto, fosforo. Bet kam Lietuvoje dabar įsiūlysi dobilus? Patys gyvulių nelaikome, pašaro nereikia, atiduodame kaimynams“, – pasakojo ūkininkas.
Savo ūkyje J.Pakalnis įgyvendina penkių laukų sėjomainą. Pirmais metais laukas užleidžiamas pūdymui, vėliau sėjami žiemkenčiai, miežiai, į juos įsėjami dobilai, paskui – vasariniai kviečiai. Ta pati kultūra į lauką sugrįžta šeštaisiais metais.
Tačiau tokiu atveju, pasak ūkininko, reikia turėti omeny, kad prioritetas jau bus nebe šiandienės rinkos diktuojamos paklausiausios kultūros, o kantrybė puoselėjant geresnį derlių galbūt tik po kelerių metų, tausojant, o ne alinant savo žemę.
Būtent dėl tokio požiūrio J.Pakalnio ūkį mėgsta mokslininkai iš Žemės ūkio universiteto, modernias augalininkystės technologijas diegiantys konsultantai. Pas J.Pakalnį į gražiai vadinamą Topolio viensėdį beveik kasmet užsuka ir „Metų ūkio“ konkurso organizatoriai. Jei jis ir nelaimi prizinių vietų, tai tik iš santūrumo atsisakydamas dalyvauti. Nes jam svarbiausia – dirbti tai, ką išmano. Dirbti vis naujai, kitaip. O laisvalaikiu ilsėtis apžiūrinėjant, ką padaręs dirbdamas.
Ką besakysi, savitas požiūris...