Su I.G.Bublys, kuri yra Lietuvos garbės konsulė JAV ir dirba tarptautinės prekybos tarp JAV ir Baltijos šalių plėtros ir rinkodaros srityje, susitikome pasikalbėti apie lietuviško verslo galimybes sunkiais ekonomikos krizės metais. Ji kritikavo vyresnių verslininkų mąstymą, tačiau gyrė jaunus ir kūrybingus lietuvius.
– Per krizę daugelis verslininkų nuleidžia rankas - pardavimai mažėja, atrodo, situacija eina vis blogyn. Ką įmanoma padaryti šiais sunkiais laikais?
– Štai mes dabar dvidešimt minučių sėdim neaptarnautos „Neringoje“. Tai ir nesuprantu - kokia čia krizė, jei klientas visiškai restoranui nesvarbus. Ir taip yra ne tik čia, taip yra visur.
Lietuviai sėdi ir mąsto, kad blogi laikai, nieko neįmanoma parduoti. Tačiau jiems labai trūksta veržlumo ir kūrybingumo.
Džiugu, kad įvyko trečiasis Pasaulio lietuvių ekonomikos forumas. Pirmasis toks renginys buvo 1990-aisiais, antrasis - 1993-iaisiais. Paskui 16 metų po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių niekas neieškojo. Tai natūralu - kai Lietuva bėdoje, žmonės panikuoja, reikia kažką daryt. Žinoma, geriau būtų buvę bendradarbiauti anksčiau.
Tie verslininkai, kurie negalvos, neturės verslo vizijos, tie žlugs.
– Lietuviai dažnai mano, kad svarbiausia yra maža kaina. Ypač dabar, per krizę.
– Lietuviai dažnai pernelyg užsikelia kainas. Tačiau užkeldamas aukštai kainą, kai kokybė ir aptarnavimas prasti, prarandi viską. Jei išlaikai kokybę ir gerai aptarnauji, tai tęsiasi amžinai - „that lasts forever“, taip sakome mes, amerikonai.
Dabar visi muša kainas. Mano pažįstami baldų pardavėjai panikuoja, nes parduoda už perpus mažesnę kainą negu anksčiau, bet turi mokėti už nuomą, reklamą, brošiūras.
Labai dažnai mes per daug abstrakčiai kalbam, kad krizė ir niekas negali daug mokėti. Ir dabar yra žmonių, kurie turi pinigų. Todėl tu turi orientuotis, ar tavo prekė skirta masėms, ar aukštesniajai klasei.
Štai šitame restorane nepigu, tačiau aptarnavimas prastas. Kavą pagaliau atnešė, ir viskas, net nepaklausė, gal mes norime ko valgyti. Galiu palyginti - buvau indų restorane, tai pats savininkas apie mane šokinėjo.
Ir reikia suprasti, kad žmonės turi susiveržti diržus. Dabar negali gyventi, kaip gyvenai prieš pora metų. Tas vyksta visame pasaulyje.
– Tai šiuo metu tikslas turėtų būti išsilaikyti, o ne plėstis?
– Taip, dabar svarbu išlikti. Tačiau nereikėtų uždaryti durų plėtrai. Reikia ieškoti, kam galėtum gaminti daugiau.
Lietuviai verslininkai per daug žiūri į savo artimus kaimynus. Tai lengviausia, nes kaimynai verslą supranta panašiai.
Tačiau reikia išnaudoti po pasaulį išsiblaškiusius lietuvius, kurie užima aukštas pozicijas. Džiugu, kad dabar verslo asociacijos deda pastangas, kad sudarytų sąrašą žmonių, kurie gali padėti Lietuvos verslininkams.
– Manote, lietuviai turėtų ieškoti kitų rinkų?
– Ekonomikos variklis yra eksportas. Svarbu, kad Ūkio ministerija skatintų eksportą. Jeigu bus duodamos lengvatos išvežti produktą, judėjimas taps intensyvesnis.
Tačiau eksportuoti nėra lengva. Kiekvienas kraštas turi savitą kultūrą, savitą verslininkų energiją, savitą prekybos sistemą. Reikia žinoti, kas tame krašte perkama, kokia turi būti pakuotė, kokios įvežimo taisyklės.
Labai svarbu žinoti kiekvieno krašto verslo etiketą. Jeigu žmogus matys, kad kur nors nepataikai, jis nenorės daugiau su tavimi bendrauti. Pavyzdžiui, su arabais tu nepradėsi kalbėti apie verslą neišgėręs arbatos, o Amerikoje turi bendrauti dalykiškai, nes laikas yra pinigai.
– Kokie lietuviškų prekių privalumai Amerikoje?
– Kaina lietuviai tikrai nepakonkuruos. Jie neturi galimybių gaminti taip masiškai, kaip kinai. Todėl itin svarbi yra kokybė.
Amerikiečiai turi specifinį skonį. Jei kalbėtume apie maistą, tai jie pripratę prie labai blankaus skonio produktų. Pavyzdžiui, jų mėgstamas alus man atrodo pliurzalas. Tokio alaus pirkėjai nėra lietuviai, lenkai, ukrainiečiai, kurie mėgsta sodrų alaus skonį.
JAV gyvena daugybės kultūrų atstovai. Kiekvienos bendruomenės žmonės kitokie. Yra daug galimybių parduoti, tik reikia jų ieškoti. Juk konkurencija didžiulė, prekių iš viso pasaulio privežta.
– Kuo jūs pati galėtumėte padėti Lietuvos verslininkui, kuris į jus kreiptųsi?
– Aš gyvenu iš konsultacijų. Nuo kiekvieno pardavimo gaunu tam tikrą procentą. Lietuvių verslininkai manęs paprašo surasti Amerikoje importuotoją - taip sėkmingai aš suradau „Kalnapilio“ alaus pirkėjus.
Amerikoje ieškau ir gamybos technologijų, kurias galėtų panaudoti lietuviai – pavyzdžiui, įrangos elektronikos firmoms, biodyzelino gamykloms ar žemės ūkiui. Dabar, kai dolerio kursas kritęs, palanku pirkti iš Amerikos, nes pigiau. Štai „Arvi“, kurios kalakutiena gardžiuojasi lietuviai, naudoja amerikietišką technologiją. Pagalvojęs, kad Lietuvoje reikėtų kažko naujo, įmonės savininkas kreipėsi į mane. Aš turiu ryšių žemės ūkio srityje, nes mano Ohajo valstija yra žemės ūkio kraštas. Suvedėme „Arvi“ su „Cooper farms“ - įmone, kuri ir augina kalakutus, ir ruošia kalakutieną.
„Rokiškio sūrį“ mes pirmieji suvedėme su didžiausiu prekybos tinklu „Costco“ - nė vienas lietuviškas produktas tuomet nebuvo patekęs į tą tinklą.
Ieškome investuotojų, kurie pasirinktų Lietuvą gamybos plėtrai. Tarpininkauju ir Amerikos įmonėms, kurios ieško klientų Lietuvoje. Taip pat dirbu ir su „Litexpo“ parodų rūmais - skatinu, kad JAV įmonės dalyvautų parodose.
– Kaip pradėjote tokią veiklą?
– Iš pradžių dirbau pagal išsilavinimą - esu chemikė. Sulaukiau penkių vaikučių - dabar jau visi sukūrė šeimas, galiu pasidžiaugti dešimčia anūkų. Kai auginau savo jaunimą, nenorėjau, kad mano gyvenimas būtų tik tarp namų ir laboratorijos. Aš labai mėgstu bendrauti su žmonėmis. Todėl grįžau į universitetą - studijuoti ryšių su visuomene ir rinkodaros.
Kai sugalvojau kurti savo rinkodaros įmonę, iš pradžių mane finansavo vyras, kuris dirba aviacijos gamybos srityje. Tai buvo maža įmonėlė, kurioje dirbo keli darbuotojai.
Amerikoje yra labai aktyvi lietuvių bendruomenė. Aš buvau jos vicepirmininkė. Kai atsidarė sienos, pradėjome mąstyti, kad reikia padėti lietuviams verslininkams.
Mano pirmasis rūpestis buvo išgelbėti „Litexpo“ parodų rūmus. Nenoriu girtis, bet kažin ar Vilniuje būtų „Litexpo“, jei aš būčiau nepasistengusi. 1993 metais buvo žmonių, kurie norėjo parodų rūmus privatizuoti ir suteikti jiems kitą paskirtį.
Pamenu, laikraščiuose nupirkau reklamos: „Lietuvi, neparduok savo vizitinės kortelės“. Ėjau į Seimą, pas tuometį premjerą G.Vagnorių nepatekau, tačiau per kai kuriuos žmones man pavyko pasiekti, kad parodų rūmai išliktų.
Tais pačiais metais nuvežėme dešimt Lietuvos verslininkų į tarptautinę parodą Klivlande. Tai buvo jiems pirmoji pamoka, kaip reikia daryti parodas. Taip nuo tų parodų viskas ir prasidėjo. Įmonės, kurios dalyvavo parodoje, tapo mano pirmaisiais klientais.
– Kokius gerus dalykus pati pastebite Lietuvoje?
– Man džiugu matyti jaunąją kartą. Buvo garbė klausytis „Microsoft“ vadovo - jauno žmogaus, kuris mokėtų atstovauti Lietuvai bet kur, nes jis pažįsta savo verslą ir geba laisvai reikšti mintis.
Mes kartais kalbame taip, lyg verslo pasaulyje būtume pora šimtų metų. Tačiau turėtume prisiminti, kad Lietuva yra jauna valstybė.
Per tuos metus įvyko labai daug teigiamų pokyčių. Pamenu, kaip dalyvavau pirmajame Pasaulio lietuvių ekonomikos forume. Mus nuvežė pažiūrėti alaus daryklos. Ten skraidė balandžiai. Įsivaizduokite, kokia higiena! Kitose gamyklose šaltą žiemą vėjai švilpė. Sandarumas atrodė nesvarbu, nes nereikėjo labai daug mokėti už energiją.
Mes per mažai kalbame apie teigiamus dalykus. Štai aštuoniasdešimt procentų specifinių lazerių pasaulyje yra lietuviški. Lietuva eksportuoja puikią programinę įrangą, biotechnologai bendrauja su aukščiausio lygio pasaulio laboratorijomis.
Lietuviai yra kūrybingi žmonės. Tik dabar mums visiems reikia susiimti.