„Mėsiniai galvijai nereikalauja ypatingos priežiūros, labai gerų pašarų, todėl gali būti puikia alternatyva vargstantiems pienininkams“, – teigia A. Šiurna. Jam atitaria ir Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius Gintautas Kniukšta, raginantis neišvežti veršelių į užsienius ir aprūpinti vartotojus kokybiška jautiena, o ne išmelžtų karvių mėsa.
Gali mums pavydėti!
Sauslaukio kaimo žemė dideliu dosnumu nepasižymi, kviečiais ir rapsais čia nepasidžiaugsi, todėl Albertas Šiurna prieš dvylika metų pradėjo verstis mėsine galvijininkyste. Šiandien jo ūkyje ganosi per 140 mėsinių galvijų.
„Karvė, iš kurios per metus primelžiama 8–10 t pieno – kaip lėlė, ji turi būti ir atitinkamai prižiūrima, – primena A.Šiurna. – O mėsinis galvijas nėra toks jautrus laikymo sąlygoms ir pašarams, todėl gerai auga ir nederlingose žemėse. Lietuvos žemdirbiai tai turėtų žinoti ir į tai orientuotis.“
Ūkininkas A.Šiurna sako, jog pastaruoju metu mėsinių galvijų bandos šalyje sparčiai plečiasi. „Kad mėsinė galvijininkystė perspektyvi žemės ūkio šaka, pripažįsta ir daugelis Europos Sąjungos šalių ūkininkų. Tačiau pirmiausia pienininkystės ūkių šeimininkai mums turėtų pavydėti dėl to, kad mėsinė galvijininkystė – mažiausiai jautri kainų pokyčiams. Jau daugelį metų mėsos supirkimo kainos gana stabilios. Nekalbu, kad jos labai geros ar labai blogos, bet jos – stabilios“, – teigia A.Šiurna. Pasak jo, kainos svyruoja visus metus, kada gyvuliai cikliškai parduodami.
Rudenį kaina šiek tiek krinta, o pavasarį šiek tiek kyla. „Mes auginame gyvulį, juo džiaugiamės, o pardavę gauname pelną. Tuo tarpu pieno gamintojai maitina bankus ir pieninių savininkus“, – atviravo Sauslaukio kaimo mėsinių galvijų augintojas.
Tiesa, anot Alberto, tie ūkininkai, kurie mėsinius galvijus pradėjo auginti pirmieji šalyje, jau suprato, kad iš dešimt gyvulių didelio pelno neturėsi. Bet kas bandą suformavo pagal turimą žemės plotą, tie jau skaičiuoja pelną ir iš pačios gamybos, o ne tik iš subsidijų.
Krizė palies mažiausiai
A.Šiurna mano, jog ekonominė krizė mėsinę galvijininkystę palies mažiausiai, nes ji nereikli technikai, pašarams ir darbo jėgai.
„Kas skaičiuoja – pelningai dirba ir nedejuoja. Tokios pat produkcijos supirkimo kainos buvo prieš dešimt metų, tikiu, jog tokios pat jos išliks ir artimiausią dešimtmetį, – tikino A. Šiurna. – Iš principo aukštai išsišokti kaina negali, nes mėsos rinkoje yra konkurencija. Bet žemiau nenukris, nes mes gaminame aukštos kokybės produkciją, kuri turi paklausą rinkoje. Be to, šiandien į rinką jau žengiame su savo skerdyklomis, su dideliu mėsos kiekiu. Ateityje jos kiekis tik didės. Tie ūkininkai, kurie dabar augina kelias karves, jau neįstengia pragyventi, nes dykai atiduoda pieną. Manau, kad daugelis jų ateityje imsis auginti mėsinius galvijus. Be to, dėl plintančių galvijų ligų Vakarų Europoje grynaveisliai mėsiniai galvijai darosi vis konkurencingesni Rytų Europoje – Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Kazachstane bei kitose šalyse“.
Dejuoja, bet neskaičiuoja
Ūkininkas A.Šiurna stebisi, kai šalies žemdirbiai nuolat guodžiasi, jog mažai uždirba. Bet ar jie neskaičiuoja ūkio pajamas ir išlaidas?
„Aišku, kad produkcijos supirkimo kaina niekada netenkino ir netenkins Lietuvos ūkininko. Daugelis neskaičiuoja, kiek reikėtų iš to gyvulio gauti pelno, – stebisi A. Šiurna. – Pieno gamintojai buvo nepatenkinti, kai už produkciją gavo po 1,20 Lt/l, (įskaitant subsidiją už kvotinį pieną), jie nepatenkinti ir šiandien, kai už tą patį pieną gauna po 30 ct/l. Ir tai suprantama. Bet ūkininkui niekada nebus pelninga nė viena žemės ūkio šaka, kol jis nepradės skaičiuoti ir kooperuotis“.
A.Šiurnos teigimu, jei šiandien paklaustum bet kurio ūkininko, kiek jam kainuoja užauginti bulių arba primelžti toną pieno – jis tikrai nepasakytų.
„Ūkininkai vesti buhalteriją buvo priversti tik dėl ES fondų paramos. Ne dėl to, kad žinotų kaip ūkininkauja, bet dėl europinių pinigėlių, – tikina A. Šiurna. – Apie ūkio pelningumą sprendėme tik iš piniginės: jei joje šiandien turime pinigo, vadinasi, ūkis pelningas, o jei neturime – nuostolingas. Tačiau dabartinė padėtis rinkoje privers daugelį ūkininkų pradėti rimtai skaičiuoti.“
Ledai pajudėjo ministro dėka
Ūkininkas A.Šiurna tvirtina, jog žemdirbiai labai džiaugiasi, kad prie Žemės ūkio ministerijos vairo stojo Kazys Starkevičius.
„Tai pirmasis žemės ūkio ministras, į situaciją žemės ūkyje ir kaimą pradėjęs žiūrėti iš ūkininko pozicijos. Kai prieš keturis mėnesius šnekėjo, jog sumažins žemdirbio kryžiaus kelius gaunant Europos Sąjungos paramą ir nubrauks įstatymu VP dešimtuko ūkininkams užkrautą elektros galios mokestį, mes žiūrėjome gana įtariai. Bet šiandien matome: ministro K. Starkevičiaus žodžiai tapo kūnu. Per neilgą laiką ūkininkų labui jis padarė daug gerų darbų“.
Anot A.Šiurnos, Mėsinių galvijų augintojų asociacija kelerius metus su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba bei Žemės ūkio ministerija derino, kad gautų leidimą skersti galvijus savo ūkyje. „Mes visiems įkyrėjome iki gyvo kaulo. Su mumis buvo gražiai šnekama, bet ledai pajudėjo tik tuomet, kai ŽŪM ėmė vadovauti