Žvėrys turi daugiau teisių nei žmonės?

Tauragės r. Eičių kaimo gyventoja Stasė Misevičienė pasakojo, jog elnių atakos į kaimiečių daržus šiemet prasidėjo nuo pavasario.

– Tikra tragedija. Iš Viešvilės gamtinio rezervato elniai į mūsų daržus ateina bandomis. Jie jau nuėdė mano burokėlius, salotas, žirnius ir kopūstus, ištrypė svogūnus, agurkus, morkas ir braškes. Dabar beliko tik bulves „nukasti“, – neslėpė pasipiktinimo S. Misevičienė.– Nors gyventojai ir turi žemės, tačiau per žvėris negali užsiauginti sau daržovių.

Pensininkė Morta Šimkienė sakė, jog išvydus dešimties arų daržą nuniokotą, o obelis apgraužtas, jai nusviro rankos. „Net neišmanau, kaip reikės išgyventi, jei valdžia dar ir pensiją sumažins,“ – pasimetusi garsiai svarstė M. Šimkienė.

Pasak Mortos kaimyno Vinco Kubertavičius, nuo žvėrių negalima apsiginti net tvoromis. – Mano daržas aptvertas dviejų metrų aukščio tvora. Tačiau ne kartą atėjęs ryte jame radau gulinčius elnius,– tikino V. Kubertavičius.– Pasirodo, jiems peršokti tokią tvorą – vieni juokai.

V.Kubertavičiaus teigimu, jau trejetas metų, kai iš rezervato atėję elniai vis nuėda jo daržoves ir nugraužia medelius. „Jei nuo zuikių obelis dar galima apsaugoti aprišant, tai nuo elnių ši priemonė nepadeda. Jie pasiekia net aukštai augančias šakas. Šiuo metu nužievinti beveik visi trejų ketverių metų amžiaus vaismedžiai. Žinoma, jie dar ataugs. Bet jeigu žvėrys ir vėl juos nugrauš, tai tie medeliai žus.“

Eičių kaimo gyventojai piktinasi, kad Viešvilės gamtinio rezervato vadovai dėl elnių išdaigų tik skėsčioja rankomis ir liepia patiems saugoti pasėlius nuo žvėrių atakų. Jiems kyla pagrįstas klausimas: kodėl už padarytą žalą gamtai pagal galiojančius įstatymus žmogus yra labai griežtai baudžiamas, o už gamtos žmogui padarytą žalą labai menkai arba visai neatlyginama? Juk kaimo žmonėms tikra tragedija, kai miško žvėrys niokoja pasėlius ir ganyklas.

„Gyvename Viešvilės gamtinio rezervato apsauginėje zonoje. Tačiau negalime nueiti į mišką nei uogų skinti, nei grybų rinkti. Jei rezervato darbuotojai pagauna, už tai skiria dideles baudas, – piktinosi Eičių kaimo žmonės. – Tačiau jei iš rezervato atėję žvėrys nuėda visą derlių, nugraužia vaismedžius ar išknisa pievas, taip ir turi būti, nes žvėrys Lietuvoje turi daugiau teisių nei žmonės.“

Pensininkė S. Misevičienė pasakojo, jog iš pradžių dėl nuostolių kompensavimo kreipėsi į Viešvilės rezervato darbuotojus. Tačiau pastarieji sodietei pareiškė, kad jei žvėrių padaryti nuostoliai nesiekia 40 arų, tai jų ir nekompensuos.

Moteris sako, jog po pokalbio su Viešvilės rezervato darbuotojais ji pateikė skundą Gaurės seniūnui. „Į savo sklypą sukišau nemažai pinigų. Samdžiau žmogų žemei išdirbti, lysves padaryti. Pirkau trąšas, sėklas, o dabar viskas – šuniui ant uodegos,“ – atviravo S. Misevičienė.

Tuo tarpu pakalbintas Gaurės seniūnas Vidmantas Skėrius apie nuostolių kompensavimą nenorėjo net girdėti. Jis sakė, jog savo daržu turi pasirūpinti pats pilietis: užsitverti tvorą, pastatyti elektrinį piemenį. Jei reikia – naktimis baidyti žvėris.

,,Krizė. Iš kur savivaldybė ims lėšų nuostoliams kompensuoti?“ – rėžė Gaurės seniūnas. Viešvilės gamtinio rezervato direktorius Algis Butleris tikino, jog puikiai suprantąs vietos gyventojus. ,,Ar gyventume šalia rezervato, ar ne, žvėrims geriausios mitybos sąlygos – pievos ir daržai. Šiuo metu rezervato apsaugos zonoje galima medžioti tik šernus, o elnius ir stirnas – draudžiama, – kalbėjo A. Bertulis. – Viena moteriškė, gyvenanti netoliese, kreipėsi į mus dėl to, kad elniai „nukasė“ jos bulves. Bet susidūrėme su problema – kompensuojamos žalos dydis turi būti ne mažiau kaip 40 arų. Už mažesnį plotą kompensacija įstatymais nenumatyta. Be to, ir žala turi būti momentinė, o ne besitęsianti visą vasarą.“

Eičių kaimo gyventojai mano, kad Viešvilės rezervato darbuotojai turi iš esmės spręsti tą problemą. „Jei negalima elnių medžioti, tegul apsitveria tą mišką,– sakė sodiečiai.

Anot Eičių kaimo gyventojų, Viešvilės rezervato darbuotojai surenka nemažai baudų. „Jie už tuos pinigus palei mišką galėtų užtverti tvorą. Tuomet būtų ramybė: nei į rezervatą žmogus įeitų, nei žvėrys iš jo išeitų,“ – svarstė sodiečiai.