Tokius klausimus kėliau, kai prieš porą savaičių su bičiuliu žurnalistu iš Didžiosios Britanijos aptarinėjome Lietuvos prezidentės D.Grybauskaitės inauguracinę kalbą ir mūsų šalies aktualijas.
Tuomet buvau kiek nusivylusi sausoka ir pernelyg konkrečia D.Grybauskaitės kalba Seime ir S.Daukanto aikštėje. Milžiniškas politikės populiarumas, ryžtas ir konkretūs siekiai. Na, bet neįkvepia, ir tiek.
„Moterys juk myli ausimis“, – tarsi pasišaipė kolega britas.
Tąkart nepuoliau prieštarauti.
Jau vėliau mėginau prisiminti kitų Lietuvos vadovų viešas kalbas, kurios būtų privertusios ne tik tikėti, bet ir sutelkti politikus ir piliečius imtis bendros atsakomybės dėl valstybės ateities.
V.Adamkus. Žmogus, dešimtmetį bandęs kelti visuomenės dvasią ir skiepyti moralumą. O galiausiai liūdnai pripažinęs, kad vis dėlto buvęs neišgirstas.
Atmintyje išniro ir premjero A.Kubiliaus kalba Seime, pasakyta pernai gruodį pristatant naują Vyriausybę ir jos programą. Degantis ryžtu, nelyginant JAV prezidentas B.Obama, įkvėptas tikėjimo ateitimi, tartum koks popiežius.
„Mus vienija mūsų patirtis, kuri sukaupta per Nepriklausomybės metus, – mes esame ta karta, kuri nebijo didelių iššūkių ir didelių permainų“, – tuomet su patosu kalbėjo A.Kubilius.
Išmintis pagirtina, kalba įkvepianti ir sutelkianti. Bet vėlgi – labai trumpam.
Dar pernai rudenį ne tik aš pavydėjau amerikiečiams jausmo, kad jų valstybės ateitis – ne tik naują erą žadančio prezidento B.Obamos, bet ir jų pačių rankose.
Sklandė jausmas, kad nenuvilti amerikiečių teks ne tik B.Obamai. Nenuvilti savo lyderio turės pasistengti ir naują rytojų kurti pakelti piliečiai.
Panaši proveržio nuotaika vyravo ir Didžiojoje Britanijoje, kai praėjusio dešimtmečio viduryje sustabarėjusioje šios valstybės politikos arenoje pasirodė jaunas ir entuziastingas leiboristų lyderis T.Blairas.
Galima tik apgailestauti, kad įspūdinga retorika ir permainų idėjomis žavėjęs ministras pirmininkas T.Blairas greičiau nei per dešimt vadovavimo Didžiajai Britanijai metų iššvaistė iš pradžių piliečių jam rodytą uždegantį pasitikėjimą.
Dabar dar sunku pasakyti, ar tokie gamtos apdovanoti politikai kaip T.Blairas ar B.Obama istorijos bus įvertinti kaip iš tiesų didūs lyderiai.
Juk tiek JAV, tiek Didžiojoje Britanijoje ir kitose šalyse būta nevisiškai suprastų ar neįvertintų politikų.
Didžiojoje Britanijoje tai buvo premjeras W.Churchillis. Nuo politikos viršūnės jis pirmą kartą nustumtas iš karto po Antrojo pasaulinio karo – kaip praradęs tautos tikėjimą gebėjimu valdyti šalį.
Vėliau W.Churchillis dar sugrįš į Didžiosios Britanijos premjero postą. O praėjus keliems dešimtmečiams nuo mirties, jis yra ne tik vienas labiausiai britų vertinamų politikų, bet ir vienas dažniausiai cituojamų ir gerbiamų lyderių visame pasaulyje.
Panaši aureolė gaubia ir buvusį JAV prezidentą J.F.Kennedy. Savo valdymo laiku šis jaunas lyderis kėlė ne tokius romantinius jausmus kaip dabar ne tik pačiose JAV, bet ir daugelyje kitų šalių.
Antra vertus, reikia pripažinti, kad Europa gyvena poherojiniais laikais, nors tokiems lyderiams kaip Prancūzijos prezidentas N.Sarkozy ir Italijos premjeras S.Berlusconi tikriausiai sunkoka tai pripažinti.
Likusiam pasauliui apskritai sunku suvokti, kad tokiai istorinei galiūnei kaip Roma vadovauja didele išmintimi nepasižymintis plevėsa S.Berlusconi.
Bet, kaip mėgsta sakyti patys italai, balsuodami už S.Berlusconi jie galvoja visai ne apie jo taktą, paklydimus ar atsakomybės stoką. Italai šį amžiną jaunuolį mėgsta, nes jis – tiesiog toks kaip jie. „Aš nesu šventas“, – tautiečiams mėgsta mirktelėti premjeras S.Berlusconi.
Herojaus įvaizdį jau daugiau nei dvejus metus bando kurti Prancūzijos prezidentas N.Sarkozy. Tačiau, bandydamas griežti pirmu smuiku sprendžiant ne tik savo šalies, bet ir pasaulio problemas, kartu puoselėdamas spindintį gyvenimo būdą, lyderis, regis, ima ne tik išsikvėpti, bet ir pavargti.
Tad koks turi būti lyderis, kad būtų suprastas ne tik savo meto žmonių, bet ir įvertintas istorijos?
Kaip iš tiesų žinoti, kad sunkmečiais tautą žadinantis ir telkiantis vadovas nėra tiktai dūmų uždangą leidžiantis tuščiažodžiautojas?
Dabarties ir praeities lyderių portretus neseniai vertinęs žurnalas „Time“ konstatavo, kad ilgalaikėje perspektyvoje daugelyje pasaulio šalių kur kas svarbiau nei įkvepiančios ir sutelkiančios politikų kalbos yra jų užtikrinta laikysena bei atsakomybė.
Galbūt ir taip. Pernelyg didelis žavėjimasis skambiai ir ugningai suokiančiais lyderiais neretai priverčia užmerkti akis prieš drąsos ir tikros atsakomybės reikalaujančias kasdienybės problemas.
Drąsia šalimi mes jau pasiskelbėme. O kiek atsakingų ir dėl to didžių politikų turime?