Skonis kaskart vis kitoks
Panevėžyje gyvenančiai ukrainiečių Leonido ir Vitos Ponomariovų šeimai gimtinę primena savaitgaliais verdami ukrainietiški barščiai.
Lietuviško kraujo turinti V.Ponomariova nacionalinį patiekalą moka išvirti tokį gardų, kad svečiai, kartą jo paragavę, vėliau skambina ir prašosi dar kartą pakviečiami.
„Nėra čia jokio stebuklo ir nėra vieno recepto. Net ir tai pačiai šeimininkei barščiai kiekvienąkart išeina vis kitokie. Ką jau ką, bet barščius išvirti visos ukrainietės moka iš prigimties“, – kuklinasi V.Ponomariova.
Lietuva sužavėjo gaiviu lietumi
„Ukrainoje buvau lietuvė, o Lietuvoje esu ukrainietė“, – šypsosi lietuvio ir ukrainietės dukra 42 metų Vita Ponomariova.
Firmos „Vertimų pasaulis“ darbuotoja, diplomuota informatikos specialistė, dar turinti ir rusų filologės diplomą, V.Ponomariova šiuo metu su šeima gyvena Panevėžyje.
Moteris gimė ir augo pietinėje Ukrainos dalyje, netoli Donecko esančio metalurgijos gamyklomis ir angliakasyba garsaus Donbaso regione. Į mūsų šalį ukrainiečių šeima atsikraustė prieš kelerius metus.
„Buvome ką tik įsikūrę Panevėžyje. Išėjau į lauką po lietaus, įkvėpiau to vaiskaus, švaraus, kvepiančio oro ir supratau, kad tai kraštas, kuriame iš tiesų noriu gyventi.
Tiems, kas nėra gyvenęs angliakasių rajone, sunku bus suprasti, ką reiškia gaiva po lietaus. Pas mus, jei palydavo, viskas aplinkui tapdavo pilkai purvina, o žiemą sniegas būdavo ne baltas, o pilkšvas“, – jaunystės prisiminimais dalijosi moteris.
Geriau suprato tėvo charakterį
V.Ponomariovai atrodo, kad tik apsigyvenusi Lietuvoje ir ėmusi kasdien bendrauti su čionykščiais žmonėmis ji ėmė geriau suprasti savo tėvą, įvertino jo charakterio subtilybes.
„Ukrainiečių ir lietuvių temperamentas smarkiai skiriasi. Ukrainiečiai didesni karštakošiai, impulsyvesni, o lietuviai labiau užsisklendę, santūresni ir šaltoki, netuščiažodžiaujantys“, – lygino moteris.
V.Ponomariova prisimena, kad tėvo auklėjimas buvo nedaugžodingas, gyvenimo taisyklės diegiamos asmeniniu pavyzdžiu.
Knygų skaitymas, laikymasis žodžio, pagarba ir panašūs dalykai atrodė savaime suprantami.
V.Ponomariova stengiasi išvengti tiesaus atsakymo, kuri šalis mielesnė: ar derlingomis žemėmis garsėjanti motinos gimtinė Ukraina, ar dažnokai lietaus plaunamų miškingų lygumų kraštas Lietuva, iš kur kilęs jos tėvas.
„Aš prisirišu ne prie vietos, o prie žmonių, su kuriais gyvenu“, – diplomatiškai išsisuka pašnekovė.
Į tolimą šalį nuviliojo meilė
V.Ponomariovos tėvą kraustytis gyventi į Ukrainą paviliojo meilė. Savo būsimą žmoną jis sutiko tarnaudamas Charkove. Gražuolė ukrainietė tame pačiame mieste mokėsi.
„Mama tuomet tekėti nelabai norėjo, už tėtį buvo 8 metais jaunesnė, bet seneliams lietuvis kandidatas į žentus labai patiko, atrodė protingas, siekiantis tikslo ir patikimas.
Tėtis norėjo nuotaką vežtis į savo šalį, bet mama norėjo likti gyventi gimtinėje, nes jų giminė labai artimai ir šiltai bendravo. Tad tėtis vardan meilės nusileido“, – tėvų vedybų istoriją pasakojo pašnekovė.
Liežuvis kliuvo už „žuvų pirštelių“
V.Ponomariovos gimimo liudijime įrašyta tautybė – lietuvė, tačiau lietuvių kalbos ji išmoko neseniai, tik atsikrausčiusi gyventi į mūsų šalį.
„Mano vyras juokavo, kad bepigu buvo greit pradėti kalbėti lietuviškai, nes ta kalba įrašyta mano genuose, nors kai buvau maža, tėtis manęs nė žodžio lietuviškai nebuvo išmokęs“, – aiškino moteris.
Lietuviškų žodžių V.Ponomariova prisirankiodavo tuomet, kai moksleiviškų vasaros atostogų metu viešėdavo pas tetas Biržuose.
Atsikrausčiusi gyventi į Lietuvą moteris jau pačią pirmą dieną ėmė mokytis lietuviškai. Garsiai skaitė iškabas, laikraščių antraštes, prekių pavadinimus, atidžiai klausė aplinkinių tarties ir stengėsi ją pakartoti.
Neįveikiamomis garsų žabangomis jai buvo žodžiai „žuvų piršteliai“.
„Net nežinau kodėl. Daugiau jokie posakiai neužkliuvo, bet šis užrašas ant etiketės mane varė į neviltį, maniau, kad niekad neišmoksiu jo teisingai perskaityti“, – dabar juokiasi taisyklingai ir raiškiai lietuviškai šnekanti V.Ponomariova.
Nenorėjo pripažinti lietuviško vardo
Gyventi Ukrainoje, o būti ne ukrainietei, bet lietuvei V.Ponomariovai patiko. Dėl kitokios tautybės ji jautėsi išskirtinesnė.
Moteris juokauja, kad visus mokyklinius metus ji buvo „berniukas“, nes vadinosi tėčio pavarde Pavilonis.
Ukrainiečiams neįprastai skambėjo ir vardas Vita, vos ne kiekvienas ją bandydavo šaukti Viktorija.
Kai mergaitei gimus lietuvis tėvas nuėjo į metrikacijos skyrių užregistruoti naujagimės, darbuotojos nenorėjo nė į kalbas leistis, aiškino, kad Ukrainoje nėra Vitos vardo.
„Tėtis iš kažkur joms atitempė storiausią vardų žinyną ir pirštu parodė, kad vis dėlto toks vardas egzistuoja“, – pasakojo V.Ponomariova.
Nacionalinis skanumynas – dėl laiko stokos
V.Ponomariovos šeima kasmet važiuoja į Ukrainą aplankyti tėvų, atostogas leidžia ne Palangoje, o Kryme.
Prisiminusi Ukrainą, V.Ponomariova ima vaizdingai pasakoti apie sultingus, dievišką aromatą skleidžiančius persikus, saulės spalvos abrikosus, nenusakomo gardumo, tik ką nuo medžių nuskintas trešnes, sultinguosius arbūzus, melionus, iki juodumo prinokusius pomidorus.
Pasak pašnekovės, nėkart neviešėjusiam josios gimtinėje vien dėl šių gardėsių verta sukarti nemenką kelią.
Ir, žinoma, būtina paskanauti nacionalinio ukrainiečių pasididžiavimo – barščių.
„Lietuviai darbštūs, bet ukrainiečiai dar darbštesni, gal todėl ir atsirado toks patiekalas kaip barščiai. Nebuvo moterims laiko tris kartus per dieną šeimai skirtingus patiekalus ruošti, nes labai daug dirbdavo, tai sugalvojo virti barščius.
O barščiai – toks patiekalas, kad gali visą savaitę keliskart per dieną valgyti ir neatsibos, nes kiekvienu virimu skonis vis kitoks“, – tikina V.Ponomariova.