Žinios iš šių metų pasaulio plaukimo čempionato Romoje kasdien prasideda taip pat: nauji kostiumai – nauji rekordai.
Tai, kas vyksta plaukimo pasaulyje, stebina ir pačius sportininkus. Įsispraudę į naujų technologijų ištobulintus kostiumus plaukikai perrašinėja rekordų lenteles. Juos skubina ir laikas: nuo 2010-ųjų pradžios bus leidžiama rungtyniauti tik iš medvilnės pagamintais kostiumais.
42-ejų D.Torres kol kas Romoje lieka šešėlyje – čempionato žvaigždė turėjusi būti plaukimo veteranė pasijuto užgožta jaunimo, kuriam rūpi tik rekordai.
Nelinksma ir visai JAV rinktinei. Moterų estafetėje 4x100 m amerikietės su D.Torres liko tik ketvirtos.
„Tikrieji čempionai išryškės tada, kai bus grįžta prie senųjų taisyklių. Nežinau, ar šiuos rekordus reikėtų įrašyti į istoriją, ar užbraukti brūkšnį. Bet jei aš plaukdama su tokiu kostiumu pasiekčiau pasaulio rekordą, nemanau, kad šokinėčiau iš džiaugsmo“, – kalbėjo D.Torres.
Apie savo įspūdingą karjerą ir jos paslaptis amerikietė papasakojo interviu Vokietijos žurnalui „Der Spiegel“.
- Būdama 42-ejų galėtumėte jaustis beveik visų pasaulinės klasės plaukikių motina. Ar tarp jų jaučiatės sena, o gal vėl jauna?
- Kai nuo starto tiltelio šoku į vandenį, tai man visiškai nerūpi. Tuomet visos yra mano varžovės, nesvarbu, kokio jos amžiaus.
Bet kai būnu patalpoje, kur laukiame starto, skirtumą jaučiu. Pastebiu, kokios įsitempusios dauguma merginų. Kaip ir aš, būdama jauna.
- Kokie jūsų tarpusavio santykiai?
- Per Pekino olimpines žaidynes prieš 50 m plaukimo laisvuoju stiliumi finalą mes, aštuonios dalyvės, laukimo salėje buvome užlaikytos ilgiau negu įprastai. Buvo neįprastai tylu.
Tada aš paklausiau: „Ar dar kam nors yra taip karšta? Jaučiuosi taip, lyg būčiau klimakterinio amžiaus“. Iš tikrųjų ten buvo labai karšta.
- Iki finalo likęs laikas įsivaizduojamas kur kas rimčiau.
- Visos plaukikės atrodė taip, lyg jas būtų pervarę per mėsmalę. Aš įžengiau į patalpą kitokios nuotaikos, džiaugiausi varžybomis. Norėjau jas išvaduoti nuo įtampos. Apie tai, kas manęs laukia, negalvojau.
Bet gerai prisimenu, kaip jaudinausi būdama jų amžiaus.
- Ar nerimtas pokalbis – jūsų būdas atsikratyti streso?
- Mėginu į varžybas žiūrėti paprasčiau. Visos plaukikės tada atrodė taip, lyg jų lauktų svarbiausios gyvenimo lenktynės. Bet juk taip nėra. Plaukimas nėra tikrasis gyvenimas.
Kai prieš trejus metus pagimdžiau kūdikį, į pasaulį žvelgiu kitomis akimis. Kuo vyresnis žmogus, tuo labiau vertina gražias gyvenimo puses. Senstant požiūris pasikeičia kaip diena ir naktis.
Namuose, būdama su dukrele, gal ir privalau dėl visko išgyventi, per varžybas noriu patirti tik malonumą.
- Amerikoje jūs laikoma pavyzdžiu kūdikių susilaukusioms moterims, kurios ir būdamos vyresnio amžiaus nori parodyti, kad išliko jaunos. Ar jums patinka šis vaidmuo?
- Taip. Beje, neturėjau planų patekti į JAV olimpinę plaukikų komandą. Taip jau atsitiko.
Po atrankos varžybų prie manęs priėjo daug žmonių ir sakė, kad jiems įkvepiu drąsos. Jei aš pajėgiu padaryti tai, galbūt ir jie tam pasiryš.
- Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas po Pekino olimpiados?
- Grįžusi į JAV dažnai sakydavau kalbas ir dalyvaudavau pokalbių laidose.
Pasakoju savo istoriją, o žmonėms patinka klausytis tokių pasakojimų. Visiškai nesvarbu, ar kas nors bent kiek nutuokia apie sportą. Bet tai, kad sugebėjai patekti į olimpines žaidynes, įvertina visi.
- Parašėte savo gyvenimo istorijos knygą, kuri vadinasi „Amžius yra tik skaičius“ („Age Is Just A Number“).
- Knygoje kalbu apie svajones, kurias noriu įgyvendinti. Ne apie tai, kad reikia atrodyti kaip aš ir taip greitai plaukti. Kalbu apie tikėjimą savo sugebėjimais – nesvarbu, kokio esi amžiaus.
Žinoma, rašau apie savo gyvenimą, dvejas skyrybas, bulimiją, nuo kurios kentėjau studijų koledže laikais, ir apie tuos ilgus laukimo metus, kol pagaliau pastojau.
Manau, kad visiems žmonėms bus įdomu tai paskaityti.
- Rašote, kad baseine padėtys yra aiškios ir tiesios, o gyvenimas be vandens esąs „nepakeliamas dėl jo kompleksiškumo ir niuansų“. Ar plaukimo baseinas yra jūsų užuovėja?
- Išties tai paprasta: šoki į vandenį ir plauki. Baseinas yra vieta, kurioje atsikratau streso. Tai – patikimesnė, saugesnė vieta. Ten tylu ir ramu.
Man patinka jausmas, kurį patiriu būdama vandenyje. Vanduo – mano gyvenimo dalis.
- Triskart atsisveikinote su profesionaliuoju sportu ir tris kartus vėl sugrįžote. Ar tai reiškia neapykantą ir tuo pat metu meilę?
- Manau, kad taip. Kaskart pasakiusi „ne“ jaučiausi išsekinta plaukimo.
Visiškai juo nesidomėjau, nežiūrėjau varžybų per televiziją, nėjau jų ir stebėti gyvai. Nepaisant to, kaskart suvokdavau, kad šį sportą dievinu.
- Pavyzdžiui, 1996 metais lankėtės Atlantos olimpinėse žaidynėse, bet neužsukote į plaukimo baseiną, kur vyko varžybos. Daugelį metų nebuvote įbridusi į jokį baseiną. Kodėl?
- Taip jau nutinka daugeliui plaukikų. Ši sporto šaka reikalauja pernelyg daug įtampos. Plauki arba ne – kito pasirinkimo nėra.
- Kodėl būtent prieš ketverius metus, būdama nėščia, vėl pradėjote plaukti?
Anuomet atrodė, kad jūsų gyvenimas pagaliau eina ramia vaga.
- Norėjau fiziškai kuo nors užsiimti. Nepriklausau tiems žmonėms, kurie visą dieną gali sėdėti namuose nieko neveikdami. Norėjau judėti.
- Dabar plaukiate greičiau nei bet kada. Bet anuos ir dabartinius laikus sunku palyginti. Šiuolaikiniai kostiumai suteikia didžiulės keliamosios jėgos ir labai atsparūs vandens srovei. Kokios įtakos jie turi jums?
- Ak, sunku pasakyti. Kai kurie kostiumai tikrai duoda kiek naudos, o kai kuriems plaukikams tai veikiau įsitikinimas.
Per daug metų technologija labai pasikeitė. Prisimenu kostiumą, kuriuo plaukiau 1984-aisiais per savo pirmąsias olimpines žaidynes.
Anuomet manyta, kad juo mažiau kūno dengia kostiumas, juo geriau, nes oda atspariausia vandens srovei.
Dabar medžiaga dengia kaip galima daugiau kūno.
- Ar jums patinka plaukti šiais kostiumais?
- Taip. Jie suteikia jausmą, kad plauki kaip nori, bet to nejauti: slysti kaip ant vandens paviršiaus. Man visiškai nesvarbu, ar šiuos kostiumus bus leista vilkėti, ar uždrausta. Man tas pat.
Tarptautinė plaukimo federacija (FINA) dažnai keičia savo nuomonę. Iš pradžių tokie kostiumai buvo leidžiami, paskui uždrausti, dabar vėl leidžiami.
Tai pramonės ir FINA susitarimo reikalas.
- Teigiama, kad jūsų sėkmė pagrįsta neįprasta treniruočių koncepcija. Kokia?
- Mažiau laiko praleidžiu baseine, bet užtat intensyviai užsiimu raumenų tempimo pratimais ir visapusiškomis jėgos treniruotėms. Įsiklausau į savo kūno siunčiamus signalus.
- Jūs esate plaukikei tinkamo kūno sudėjimo – tvirta viršutinė kūno dalis, siauri klubai.
- Galbūt mano kojų mostas būtų geresnis, jei turėčiau stipresnius sėdmenis. Vienas mano brolių turi tokią pat figūrą, ir jei kas nors įtaria mane vartojant dopingą, atsakau: tai – genai, pažvelkite į mano brolį. Daug treniruojuosi, bet daug kas priklauso ir nuo genų.
- Niekuomet nevartojote dopingo?
- Ne.
- Net ir devintajame dešimtmetyje, kai to neįmanoma buvo nustatyti?
- Ne, niekada.
- Per Seulo olimpiadą 1988- aisiais jus nugalėjo plaukikė, kuri turėjo plačias strėnas ir kalbėjo žemu balsu, o tai bylojo apie steroidų vartojimą. Kaip reaguojate į tai?
- Dėl to tikrai išgyvenau. Treniruojiesi, visą savo gyvenimą pajungi vienam tikslui, o paskui pralaimi tam, kuris akivaizdžiai apgaudinėja.
Mėginu apie tai negalvoti, bet „švarus“ atletas privalo susidoroti ir su šiomis mintimis.
- Jūs savanoriškai prisidėjote prie griežtos amerikiečių antidopingo agentūros kontrolės sistemos „Project Believe“. Numanėte, kad vyresnio amžiaus plaukikė gali kelti nepasitikėjimą?
- Ilgą laiką į dopingo problemą nekreipiau dėmesio ir apie ją negalvojau. Dabar yra kitaip. Mano treneris Michaelis Lohbergas prieš dvejus metus pasakė, kad visuomenė gali pradėti galvoti, kad apgaudinėju.
Todėl norėjau imtis žygių, kad niekam net įtarimų nekiltų. Norėjau, kad būčiau tikrinama pagal griežčiausią programą, kokia tik yra.
- Visada po olimpinių žaidynių atsisveikindavote su plaukimu, bet po Pekino – ne. Kodėl?
- Jei Pekine būčiau laimėjusi 50 m plaukimą laisvuoju stiliumi, tikriausiai būčiau daugiau nerungtyniavusi.
Man neduoda ramybės tai, kad finalą pralaimėjau šimtąja sekundės dalimi. Jaučiu, kad dar galiu pagerinti savo rezultatus.
* * *
Ilgiausia karjera plaukimo baseine
D.Torres – vyriausia plaukikė, laimėjusi olimpinį medalį. Būdama 41-erių pernai Pekino olimpiadoje ji iškovojo tris sidabro medalius.
Laisvojo stiliaus plaukimo specialistė pirmąkart olimpinėse žaidynėse dalyvavo 1984 metais, kai jos vyko gimtajame mieste Los Andžele. Per penkerias žaidynes plaukikė iškovojo 12 medalių, iš jų 4 aukso estafetės rungtyse.
1994-aisiais D.Torres tapo pirmąja atlete, kurios nuotrauka papuošė žurnalo „Sports Illustrated“ maudymosi kostiumėlių madai skirtą numerį. Amerikietė tris kartus buvo nutraukusi plaukikės karjerą, dirbo televizijoje ir modeliu.
D.Torres gyvena Floridoje. Ją treniruoja vokietis treneris M.Lohbergas.