V.Čchikvadzė tai pareiškė BNS išsakydamas savo nuomonę apie
istorinių klausimų įtaką dvišalei Lietuvos ir Rusijos darbotvarkei.
„Esant prieštaravimams dėl praeities vertinimo, mes galime surasti
bendrų taškų, jei, aišku, nekišime vienas kitam įvairių „istorinių“
pretenzijų, o dėmesį telksime į pozityvios darbotvarkės formavimą,
bendras pastangas sprendžiant realias problemas, su kuriomis susiduria
mūsų šalys“, - aiškino Rusijos ambasadorius.
Kalbant apie stalinizmo įvertinimą, V.Čchikvadzės teigimu, nerimą
kelia ne šio režimo kritika.
„O ryžtingi tam tikrų jėgų, taip pat ir Lietuvoje, bandymai
perrašyti ir politizuoti mūsų bendrą istoriją, kurie iš esmės
kontrproduktyvūs ir tik nuodija dvišalių santykių atmosferą. Juk gerai
žinoma, kad stalinistinės valdžios veiksmai ne kartą buvo įvertinti ir
Sovietų Sąjungoje, ir Rusijoje“, - kalbėjo ambasadorius.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas nuolat
deklaruoja siekį „šildyti santykius“ su Rusija nepamirštant vertybinių
nuostatų. Jis yra minėjęs, jog reikia įžvelgti skirtumą tarp rusų
kovos Antrajame pasauliniame kare ir stalinizmo nusikaltimų bei
pabrėžęs, kad Lietuvoje neabejojama rusų tautos vaidmeniu didžiausiame
20-ojo amžiaus kare.
Praėjusią savaitę Vilniuje įvykusioje diskusijoje apie Lietuvos ir
Rusijos santykius portalo regnum.ru redaktoriaus pavaduotojas, buvęs
Kremliaus atstovas Igoris Pavlovskis išsakė nuomonę , jog Vilnius
neturi aiškių strateginių tikslų santykiuose su Rusija, o pasitenkina
tik isteriškais pareiškimais.
Jo teigimu, Lietuvos ir Rusijos santykiai aklavietėje didžiąją
dalimi yra dėl okupacijos žalos atlyginimo įstatymo, Lietuvai norint
pataisyti santykius reikėtų liautis kaltinti Rusiją.
Tuo tarpu Rytų studijų centro vadovo Lauryno Kasčiūno nuomone,
neįmanoma lengvai pasiekti pusiausvyros Lietuvos ir Rusijos
santykiuose ir tam būtinos abipusės pastangos. Politologo teigimu,
Rusija norėdama, kad Lietuva liautųsi ją kaltinusi, pati pamiršta tą
daryti.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų
instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius pažymėjo, jog pagrindinė
Vilniaus ir Maskvos nesusikalbėjimo ir nesikalbėjimo problema yra
pasitikėjimo trūkumas.