Dabar šis kadaise garsus atlikėjas gyvena JAV. Aštuonerius metus jis vairavo krovininį automobilį, o šlovingus laikus primena tik nuotraukos ir dainų albumai.
Nepriklausomybės daigai Lietuvoje skleidėsi kartu su Arvydo dainomis – apie Lietuvą, apie sužvėrėjusius KGB‘istus, kieme verkiantį medinį Dievą.
Jo dainas tuomet mintinai mokėjo daugelis, A.Vilčinsko dainų žodžiai skambėjo stovint susikibus už rankų Baltijos kelyje ir per tais laikais dažnai dar nespalvoto vaizdo televizorių.
Tai buvo 1988-1993 metai. Netrukus Arvydas dingo, o jo dainos – nutilo. Nors praėjo jau apie 16 metų, tačiau iki šiol apie jo gyvenimą žinojo tik artimiausi žmonės.
A.Vilčinską „sutikau“ visai netikėtai viename interneto socialiniame tinklapyje. Taip prasidėjo mūsų bendravimas. Gaila, kad virtualus – A.Vilčinskas šiuo metu gyvena JAV. Jam – 51 metai, o atlikėjo gyvenimo kelias – vingiuotas tarsi klajoklio.
Interviu baigėsi vėlyvą naktį, arba teisingiau – ankstyvą rytą. Tačiau jis buvo įdomus, atviras, ir, kaip man pasirodė, nuoširdus – kalbant su Arvydu nemiga negraužė akių.
Kuomet pasibaigus pokalbiui ėjau miegoti, mano pašnekovas nuskubėjo kepti šašlykų.
***
- Susitarti dėl interviu su jumis buvo nelengva – prireikė laiko, kol galų gale sutarėme dėl virtualaus pokalbio.
- Gaila, kad mus skiria devynių valandų skirtumas. Gal todėl ir laiką suderinti buvo sunkiau.
- Mus skiria ne tik devynių valandų skirtumas, tačiau ir Atlanto vandenynas.
- Tiesa.
- Kur šiuo metu jūs gyvenate?
- JAV, Naujosios Meksikos valstijoje.
- Atrodo, klausimų jums yra tiek daug, kad sunku apsispręsti, nuo ko pradėti. Apie jus nieko negirdėjome daug metų.
- Mano scenos laikas buvo 1988-1993 metai. Tada kūriau dainas, netrūko koncertų ir veiklos.
- Tačiau apie visa tai galbūt pasikalbėsime kiek vėliau? Sakykite, kada jūs išvažiavote iš Lietuvos?
- 1995-aisiais. Turbūt įdomu, kodėl?
- Žinoma.
- Priežasčių buvo daug. Ne visos jos vienodai reikšmingos. Susiklostė tokios aplinkybės, kad tuo metu, prieš man išvykstant, Lietuvoje pasikeitė kai kurie įstatymai, o tai smarkiai pablogino mūsų verslo reikalus.
Mano kūrybinėje veikloje tuomet buvo pertrauka – kitaip tariant, štilis. Tada su žmona Jūrate buvome įkūrę gimtadienio klubą „Krokodilo dantys“. Koncertavome vaikams.
Tačiau mums teko susidurti ne tik su žlugdančiais įstatymais, tačiau ir su reketu. Kol buvau vien tik muzikantas, to patirti neteko.
Tačiau versle galiojo kitos taisyklės. Reikėjo mokėti duoklę, ir teko rinktis, kam – policijai ar banditams. Nutarėme mokėti policininkams, nors ir kaip šlykštu tai atrodė.
- Kokios tai buvo sumos?
- Tiksliai dabar nebeatsimenu, tačiau tai buvo keturženklės sumos skaičiuojant doleriais. Policininkas, kuriam mokėdavom, buvo pasakęs telefono numerį. Jį nurodžius banditams, jie palikdavo mus ramybėje.
- Sako, kad tais laikais, kad ir kaip šlykštu bebūtų, duokles mokėdavo visi verslininkai.
- Panašu, kad taip. Mūsų verslas buvo tik bepradedąs įsivažiuoti, į gimtadienio klubo įkūrimą investavome nemažai pinigų, o pajamų nebuvo. Atrodė, viskas ritasi žemyn.
Suvokiau, kad reikia kažką keisti, imtis geriau apmokamo darbo. Tais laikais Lietuvoje buvau žinomas žmogus, todėl dirbti vadinamą juodą darbą man buvo paprasčiausiai gėda – juk būtų pirštais užbadę. Nutariau, kad reikia išvažiuoti.
- Tačiau kodėl taip toli?
- Amerikoje buvau koncertavęs jau ne vieną kartą, turėjau ten pažįstamų ir bičiulių. Todėl ir išvažiuoti nebijojom.
- Išvykote vienas ar su šeima? Kiek prisimenu, legendinę jūsų dainą „Į Lietuvą“ kartu dainavo ir jūsų sūnus Tadas.
- Išvykau su žmona Jūrate, savo sūnumi iš pirmosios santuokos Liudviku, Jūratės sūnumi Arnu ir mūsų sūnumi Andriumi. Tadas nutarė likti Lietuvoje su savo mama, mano pirmąja žmona. Po pusės metų grįžo ir Liudvikas. Visi nutarėme, kad Lietuvoje jis pasieks daugiau.
Dabar Tadas ir Liudvikas – jau suaugę. Jie yra sukūrę muzikos grupę „Fate“, Liudvikas kuria dar ir porcelianinius papuošalus, o Tadas prodiusavo iš JAV siunčiamas mano dainas.
- Tačiau jūs pats ir iki šiol esate JAV. Išvažiavote ilgam...
- Tada, kai važiavau, nežinojau, kuriam laikui išvykstame iš Lietuvos. Ir dabar nežinau, kiek laiko dar čia būsime.
Tuomet buvo vienintelė mintis. Dirbsiu bet ką, dirbsiu sukandęs dantis tol, kol tvirtai atsistosiu ant kojų.
- Taip ir nutiko?
- Praėjus tiek metų galiu pasakyti, kad para turi tik 24 valandas. Dirbant sąžiningai ir tik dviem rankom, be to, turint šeimą - nepraturtėsi. Bet man dirbti fizinį darbą buvo geriau, nei likti Lietuvoje ir dainuoti dainas apie baltas rožes, smuiką ar panašias nesąmones.
Dainuojant tokias dainas buvo galima pragyventi ir Lietuvoje. Beje, ne tik piniguose yra esmė. Pinigai yra niekas, kai darbas neturi prasmės.
Buvo atvejų, kuomet mes koncertuodavome už... bulves. Tikiu, kad yra žmonių, kurie dar tai atsimena. Ne visada svarbiausia pinigai.
- Jei jau prakalbote apie muziką, pasakykite sąžiningai – ar dainos apie Lietuvą tuomet tebuvo tik jūsų noras išpopuliarėti ir praturtėti, ar tai buvo nuoširdu? Juk žinia, kad bundant nepriklausomybei tokios dainos itin virpindavo žmonių širdis, o tai garantavo atlikėjui populiarumą. Ar jūs pats tikėjote savo dainomis, ar jos virpindavo jūsų paties širdį?
- Būtent - virpindavo ir mano paties širdį. Ir jei daina „užkabindavo“ – suvirpindavo širdį - žinojau, kad ir kažkam kitam širdis suvirpės. Aš nesu verksnys, bet jausmus turiu.
- Tačiau grįžkime prie jūsų išvykimo. Ką veikėte atsidūręs Amerikoje?
- Išsyk atsidūriau Floridoje. Čia įkūriau savą baldų dirbtuvę. Po to aštuonerius metus vairavau didžiulį sunkvežimį – dirbau vairuotoju. Teko keliauti kone po visą Ameriką. Trejus metus gyvenome Kalifornijoje.
- Ar sunku buvo dirbti vairuotoju? Iš scenos – į sunkiasvorio automobilio kėdę. Nebuvo apmaudu, kad jūs, Arvydas Vilčinskas, dabar sukate automobilio vairą? Ar nekeikėte savo lemties?
- Vairuoti didžiulį sunkvežimį, kartais - siauromis gatvėmis ir kiemais - atsakingas darbas. Daug kartų susirinkę žmonės man plojo, stebėdami, kaip išlaviruodavau, atrodo, beviltiškose situacijose.
Dėl scenos? Stengiausi apie tai negalvoti. Tikėjau, kad aš čia – laikinai. Tačiau jei panašų darbą būčiau dirbęs Lietuvoje, tokių klausimų, kokį pateikėte jūs man dabar, būčiau sulaukęs šimtais. Amerikoje aš visiems buvau svetimas.
- Minėjote, kad šiuo metu gyvenate Naujojoje Meksikoje.
- Taip. Klajūno gyvenimas nusibodo. Man – jau 51 metai, todėl manau, kad atėjo laikas ramesniam gyvenimui. Dabar pragyvenimui užsidirbu padėdamas žmonėms gauti paskolas, taip pat nevengiu fizinio darbo. Čia – puikus klimatas ir kiek pigesnis pragyvenimas.
- Ir dar – kuriate dainas? Klausiausi naujų jūsų dainų socialiniame interneto tinklapyje frype.lt.
- Taip, ruošiuosi išleisti savo albumą. Galbūt jau paskutinį. Gal ne visiems jis patiks, tačiau galbūt bus žmonių, kurie išgirs, ką savo dainomis noriu pasakyti, kokia jų prasmė.
- Sakėte, kad į JAV išvykote su šeima. Tačiau klausydamasi jūsų naujos dainos „Dievo akyse“ išgirdau tokius žodžius: „Praradau žmoną ir sūnų, kai kažkas išgėrė per daug“.
- Šios dainos žodžiai – ne mano asmeninio gyvenimo fragmentai, o mano pažįstamų žmonių.
- Įstrigo ir dar viena jūsų nauja daina, kurioje jūs sakote, kad tikras muzikantas niekada nemiršta, tikro muzikanto laikas nepamirš, bet mes visi gyvename laikinai. Joje kalbama ir apie Suvalkijoje sirpstančias vyšnias, ir apie dienas, kai lyja lyg nakties. Iš kur tokios mintys ir kam dedikuojate šiuos žodžius?
- Šią dainą skyriau Anapilin iškeliavusiems Janinai Miščiukaitei ir Vytautui Kernagiui. Su jais buvome geri pažįstami. Man žinia apie jų mirtį buvo skausminga – kaip ir visiems.
- Arvydai, jūs kuriate dainas, tačiau ar nepasiilgstate scenos?
- Žinoma, kad pasiilgstu. Ir nebūtinai daugiatūkstantinės salės. Man patinka ir mažos salytės, ir restoranai, ir net – vestuvės. Juk ten klausytojai yra arčiau, šiltesnė aplinka.
Didžiojoje scenoje, į akis plieskiant prožektoriams, jausmas būna visai kitas. Tai tas pats, tarsi kiną lygintum su teatru. Nuo didžiosios scenos nulipau beveik nepastebimai – nebuvo jokių atsisveikinimo koncertų. Galvojau, kad gali dar tekti užlipti i ją. Bet tik tuomet, kai turėsiu kažką svarbaus pasakyti.
Pati didžiausia gėda muzikantui - eiti i sceną, kai nesi jos vertas, ir nulipti žemyn savo paties kulnams kaukšint. Beje, man taip buvo maždaug prieš 30 metų. Bet prisimenu iki šiol.
Pirmą kartą didelei auditorijai dainavau Kauno sporto halėje. Vyko šokių konkursas „Gintarinė pora“, o mes tuomet grojome šokių muziką, buvau ansamblio „Versmė „ boso gitaristas, pritardavau solistams.
Tuomet man leido padainuoti vieną dainą. Iš gėdos po to raudonavau dar ilgai. Nežinau, kas nutiko, gal mano balsas blogai girdėjosi, ar buvo kitos priežastys, tačiau po dainos salėje girdėjosi tik spengianti tyla.
Man ir dabar kartais sapnuojasi, kad už pusvalandžio - koncertas, aparatūra ruošiama, žiūrovai renkasi į salę, o mane ima kamuoti mintys, jog neturiu ką dainuoti, nieko nesukūriau. Pabundu išpiltas šlapio prakaito, ir tik tada lengviau atsidūstu – ne, raudonuoti šiandien nereikės.
- Tiek naujose, tiek senose jūsų dainose dažnai minimas Dievas. Ar jūs – tikintis žmogus?
- Taip. Bet nesu religinis fanatikas. Galbūt save priskirčiau prie tų, kurie atsimena Dievą dažniausiai tik tada, kai būtina Jo pagalba. Deja, taip yra - tenka prisipažinti.
Aš dėkingas Dievui už viską, ką jis man suteikė. Svarbiausia - už mintis, už kūrybą. Nors mano gyvenimas galėjo būti ir geresnis, tačiau yra kaip yra. Gal taip ir turėjo būti?
- Nejau Amerikoje niekada nedainavote ne tarp savo namų sienų, o viešai?
- Buvome su šeima sukūrę ansambliuką - grojome bei dainavome amerikietiškas daineles vaikų gimtadieniuose. Tai buvo Floridoje. Tada būdavome apsirengę didžiuliais dinozaurų kostiumais. Karšta su jais vasarą Floridoje!
Dar vieną kartą teko dainuoti protesto mitinge, taip pat Floridoje, kurį suorganizavo jau mirusio „bitlo“ Georgo Harrisono sesuo. Ji brolio kūriniui „A hard day's night“ parašė žodžius apie cheminės medžiagos, tuo metu purkštos ant citrusinių vaisių plantacijų, žalą žmonių sveikatai. Po to nebuvo jokios muzikinės veiklos.
- Jūsų vizitinė kortelė – daina „Į Lietuvą“. Jei šiandien uždainuotumėte: „Grįžtu į Lietuvą, į savo meilės kraštą (...) ten skamba žodis kaip giesmė, kaip Šventas Raštas (...) kelionė tolima, o aš labai vėluoju“, šie žodžiai iš jūsų lūpų nuskambėtų visai kitokiame kontekste. Atleiskite, tačiau kalbant su jumis man mintyse vis skamba jūsų dainų žodžiai – seni, tačiau tokie artimi šiam mudviejų pokalbiui.
- Turbūt šie žodžiai nuskambėtų jau kitame kontekste. Tačiau kol kas grįžti nesiruošiu. Domiuosi tuo, kas vyksta Lietuvoje, o ir tėvynės trauka niekur nedingo. Tenka bendrauti ir su lietuviais, kurie trumpam ar ilgam atvažiuoja į JAV. Kažkodėl visi jie pastaruoju metu sako tą patį – į Lietuvą reikėjo atvažiuoti prieš 3-4 metus, o dabar geriau iš jos išvažiuoti. Apmaudu, jei visi žmonės išties taip jaučiasi.
- Tai atvažiuokite į Lietuvą – bent trumpam. Juk pats sakote, kad tėvynės trauką jaučiate?
- Žinau, kad Lietuvoje daug kas pasikeitė. Nuvažiuodamas ir pamatydamas tuos pasikeitimus gal prarasčiau tai, kas iki šiol yra mano atmintyje, vaizdus, kurie man labai mieli ir be kurių mano Lietuva jau taptų kažkokia kita.
Nebuvau Lietuvoje nuo to laiko, kai išvažiavau. Bet aš esu lietuvis, ir tuo didžiuojuosi. Tai žino visi, su kuriais man tenka bendrauti JAV.
Būna smagu sutikti jaunus ir energingus savo kraštiečius. Man jie – tarsi dalis manosios Lietuvos.
Kita jos dalis atmintyje - kiemai, gatvės, kur augau, troleibusai, kuriais važinėjau, Baltijos jūra, Baltųjų Lakajų ežeras Molėtų rajone, Nidos kopos, taip pat – senosios koncertų salės, mano sūnūs, draugai, giminės. Dar - kapinės, kur ilsisi giminės. Taip pat tikri lietuviškoje troboje kepti bulviniai blynai. Visa tai – mano Lietuva.
Noriu į Lietuvą, bent trumpam, bet tuo pačiu ir bijau jos.
- Jei rytoj tiesiai iš Naujosios Meksikos lėktuvas tiesioginiu reisu skristų į Vilnių? Ar būtumėte to lėktuvo keleiviu?
- Nežinau.
- Ką pirmiausia aplankytumėte, jei grįžtumėte namo?
- Gimines ir draugus. Na, o paskui - tiesiai į Nidą! Kryžių kalnas būtų kitas mano maršrutas. Tik kažin, ar berasčiau ten kadais savo pastatytą kryžių?
***
Pirmąjį savo albumą „Į Lietuvą“ A.Vilčinskas išleido 1989 metais. Jis tapo populiariausiu albumu Lietuvoje.
Daina „Į Lietuvą“ nugalėjo tų metų Top-10 (tuo metu konkursas vadinosi „Lietuvos estrada 89'').
Kartu su Robertu Jasinsku, Gintautu Varkala ir sūnumi Tadu atlikėjas sukūrė grupę „Medus“. A.Vilčinsko dainas tuomet prodiusavo ir įrašinėjo Giedrius Litvinas.
“Be jo aš būčiau buvęs niekas”, - šiandien tvirtina A.Vilčinskas.
1989-1991 metais A.Vilčinskas su grupe “Medus” keliavo po visą Lietuvą. Gauti bilietus į jo koncertus būdavo sunku – jie būdavo tiesiog išgraibstomi.
Atlikėjas su grupe „Medus“ surengė koncertus JAV ir Kanadoje..
Didžiausio populiarumo sulaukė A.Vilčinsko dainos “Į Lietuvą”, “Medinis dievas”, “Atmintį išsaugokim”, “Motinai”.
Daina į “Į Lietuvą” sukurta jau Anapilin iškeliavusio poeto Kęstučio Genio žodžiais.
A.Vilčinskas dainavo ir tebedainuoja B.Brazdžionio, K.Genio, D.Teišerskytės ir savo paties kurtais žodžiais.
Šiuo metu A.Vilčinskas yra sukūręs naujų dainų. Artimiausiu metu turėtų pasirodyti naujas ir, anot paties atlikėjo, gal paskutinis jo albumas.