Kurie pieno „apaštalai“ degs pragare?

Teisingai kainos pyragą raikančio šeimininko iki šiol pieno gamintojai nesulaukė, ūkininkų bandymai kooperuotis nėra vaisingi, o ir strateginio investuotojo į šalies pieno sektorių kaip nėr, taip nėr.

Po „ŪP“ publikacijos, analizuojančios žemės ūkio ministerijos pateiktas oficialias pieno supirkimo kainas, sulaukėme nemažai savo skaitytojų atsiliepimų. Štai vienas jų (redakcijai autoriaus pavardė žinoma).

„Perskaitęs „ŪP“ liepos 30 d. Nr. 90 publikaciją „Dvylika pieno kainos „apaštalų“ susidariau nuomonę, jog AB „Žemaitijos pienas”, AB „Pieno žvaigždės” ir kitos pieno perdirbimo įmonės yra tie gerieji „apaštalai“, o susikūrę, vos kvėpuojantys pieno kooperatyvai turėtų degti pragare, nes yra apgavikai.

Mano žiniomis, reali padėtis kaime yra visiškai kitokia negu pateikiama publikacijoje. Pavyzdžiui, „Žemaitijos pienas“ visiškai atsisakė smulkiųjų ūkininkų, kuriems mokama žemiausia pieno supirkimo kaina, todėl bendrojo pieno supirkimo kainos vidurkis toje įmonėje automatiškai yra aukštesnis.

Pavyzdžiui, ŽŪKB „Pamario pienas” vienija daugiausia smulkiuosius ūkininkus, todėl natūralu, kad jų pieno supirkimo kaina yra daug mažesnė, be to, kooperatyvas savo supirktą pieną parduoda perdirbimo įmonei, kuriai automatiškai pakeliama pieno supirkimo kaina, nes jai vienu kartu parduodamas didesnis pieno kiekis ir už jį mokama daugiau, bet kartu ir mažiau, negu ta pati įmonė moka stambiam ūkininkui, pristačiusiam tokį pat pieno kiekį.

Kooperatyvas ūkininkui moka keletą centų daugiau negu jam mokėtų vadinami gerieji „apaštalai“. Nereikia ginti pieno perdirbimo įmonių interesų, dirbtinai kurstant neteisingas aistras.

Kooperatyvai gerųjų „apaštalų“ yra nepageidaujami, o čia dar kurstomi kooperatyvų nariai dėl tariamai žemų supirkimo kainų. Kooperatyvai iš gauto kainų skirtumo išlaiko pieno punktus, atšaldo pieną, išmoka pieno supirkėjams algas bei gina visų kooperatyvo narių-pieno gamintojų interesus dėl pieno kokybės bei kainos.

Gal „Ūkininko patarėjui“ reikėtų kelti klausimą, kad visiems pieno gamintojams už tokios pat kokybės pieną toje pat įmonėje būtų mokama tokia pati kaina. Juk ir smulkiojo gamintojo karvutė nori tokių pat sąlygų, kaip ir stambiojo Kodėl ji diskriminuojama?   Pagarbiai, „ŪP“ nuolatinis skaitytojas ūkininkas Jonas“.

Geresnis pienas - iš stambaus ūkio „Iš smulkaus ūkio į surinkimo punktą atneštas prastas pienas šaldytuve netampa kokybiškesnis“, - sako žemės ūkio kooperatyvo „Pieno gėlė“ direktorius Jonas Kuzminskas.

Jis prisiminė netolimą praeitį, kuomet kooperatyvui priklausė apie tūkstantis smulkiųjų ūkininkų. Vėliau jų skaičius mažėjo. Pastaruoju metu vidutinis kooperatyvo pieno ūkis – penkios karvės. Apie 40 proc. pieno tiekia stambieji ūkiai, kuriuose yra šaldymo įranga. Smulkiesiems, įvertinant žaliavos kokybę, mokama ir atitinkama kaina.

Pasak J. Kuzminsko, pernai pieno gamintojai gaudavo už žaliavą apie 70 ct/kg, šiemet – ir 32 ct/kg, ir 28 ct/kg. Iš kooperatyvo narių surinktas pienas savo transportu gabenamas parduoti į Lenkiją ir dvi Lietuvos pieno perdirbimo įmones. Galvojama apie ūkininkams priklausančią pieno perdirbimo įmonę. Tačiau valstybės politika šalies pieno ūkį veda į nebūtį. Tereikia pažvelgti į situaciją Latvijoje, kurioje negatyvų pėdsaką paliko Lietuvos pieno perdirbėjai. „Optimizuojame savo veiklą, mažiname pieno surinkimo išlaidas“, - kalba AB „Pieno žvaigždės“ žaliavos direktorius Algimantas Paspirgėlis.

Prieš kelerius metus bendrovė visoje šalyje turėjo beveik 700 pieno supirkimo punktų, dabar liko apie 300. Pasak A. Paspirgėlio, vos 3 proc. pieno superkama iš kooperuotų smulkių pieno gamintojų ir dėl prastos žaliavos kokybės ketinama to atsisakyti. Bendrovė didesnę kainą moka už stambaus ūkio tiekiamą ir atvėsintą pieną. Įmonė turi galimybių perdirbti didesnį kiekį žaliavos, mokėti sutartinę ir viešai skelbiamą kainą.

Septynios didesnės ar ir visai didelės šalies pieno perdirbimo įmonės dejuoja dėl sumažėjusių pieno produktų vartojimo rinkų, tačiau dangstosi paslapties skraiste dėl savo sandėliuose saugomų neparduotų sūrių, pieno miltelių, sviesto. Jokia valstybės institucija neįgali patikrinti, ar iš tikrųjų lietuviški sūriai „pernokę“ guli kokiame nors Rokiškyje. Tačiau šalies įstatymai reikalauja skelbti gamintojams mokamas pieno supirkimo kainas, perdirbimo įmonių pajamas ir pelnus. Jeigu visi pieno sektoriaus dalyviai atidžiai sektų viešai skelbiamą informaciją, galėtų geriau pamatuoti savo ateities projektus, kurti verslo vizijas ir pan.

Oficialiai skelbiama, jog AB „Pieno žvaigždės“ pardavimas per pirmus šešis 2009 m. mėnesius siekė 299,9 mln. Lt, 10 proc. mažiau nei prieš metus (2008 m. pirmojo pusmečio pardavimo pajamos siekė 333,3 mln. Lt). Reikšmingą įtaką bendrovės finansiniams rezultatams 2009 m. turėjo mažesnės nei prieš metus produkcijos kainos bei smukęs vartojimas. Tačiau net ir mažėjant vartojimui bendrovė išlaikė turimas pieno produktų rinkos dalis. Pardavimas eksporto rinkose sudarė pusę visų pajamų ir siekė 150,3 mln. Lt.

Bendrovės valdyba teigiamai vertina 2009 m. pirmojo pusmečio bendrovės rezultatus, atsižvelgdama į visą pusmetį rinkoje mokėtą aukščiausią žaliavinio pieno supirkimo kainą, vidaus ir eksporto rinkose nuolat mažėjančias produkcijos pardavimo kainas bei vykdomą kaštų optimizavimo programą. Vertindama 2009 m. pirmojo pusmečio rezultatus bei tikėtinas antrojo pusmečio rinkos tendencijas, bendrovės vadovybė mažina prognozes: laukiama metų apyvarta 639 mln. Lt, grynasis metų pelningumas apie 3 proc.

AB „Žemaitijos pienas“ pirmojo pusmečio apyvarta sudarė 186,8 mln. Lt ir buvo 20,5 proc. mažesnė negu tuo pačiu metu pernai.

Pasak bendrovės pranešimo, šiais metais pirmąjį pusmetį patirta 1,9 mln. Lt nuostolių - 5,5 karto mažiau nei pirmąjį pusmetį 2008 m.

Vilkyškių pieninės grupei priklausanti pieno produktų gamybos bendrovė Kelmės pieninė šiemet planuoja gauti 52 mln. Lt pajamų – 5,6 proc. daugiau nei pernai, kai įmonės pajamos buvo 49,2 mln. Lt.

Kelmės pieninės grynasis pelnas pernai, palyginti su 2007 m., padidėjo beveik 8 kartus, iki 5,153 mln. Lt. Įmonės pelną pernai lėmė iš finansinės ir investicinės veiklos uždirbti 5,717 mln. Lt. Kelmės pieninės antrinė įmonė „Kelmės pieno centras“, superkanti pieno žaliavą iš pieno gamintojų, pernai patyrė 1,959 mln. Lt nuostolių.

Bendrovės pardavimas Europos Sąjungos šalyse pernai sumažėjo 35,5 proc. iki 11,226 mln. Lt, tačiau pardavimas Latvijoje išaugo penkis kartus, iki 6,574 mln. Lt.

Ateityje planuojama parduoti pieno produktus ir į kitas ES šalis bei Rusiją.

Bendrovė į įrengimų ir įrangos modernizavimą pernai investavo 292 tūkst. Lt.

Šių metų UAB „Rokiškio sūris“ gegužės mėn. konsoliduotas neaudituotas pardavimas sudarė 47,892 mln. Lt, t. y. 19,56 proc. mažiau negu per praėjusių metų tą patį laikotarpį. Praėjusių metų gegužės mėn. konsoliduotas neaudituotas pardavimas sudarė 59,534 mln. Lt.

„Rokiškio sūrio” įmonių grupės šių metų sausio-gegužės mėn. preliminarūs konsoliduotas neaudituotas pardavimas sudarė 226,272 mln. Lt, arba 8,76 proc. mažiau negu per praėjusių metų tą patį laikotarpį, kai pernai penkių mėnesių konsoliduotas pardavims sudarė 247,983 mln. Lt.

Kas mėnesį VĮ „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras“ skelbia oficialiai įregistruotų 59 pieno supirkimo įmonių pieno gamintojams mokamas kainas. Tas pats centras yra paskelbęs, jog šalyje (2009 m. liepos 1 d.) yra 375,4 tūkst. karvių, 59 tūkst. pieno gamintojų. Atidžiau pasižiūrėjus į skelbiamas pieno supirkimo kainas, kyla klausimas: kodėl tokie dideli jų kontrastai? Ir netikėtai vienas pamario ūkininkas, norėjęs likti nepaviešintas, išdavė pieną superkančių kooperatyvų paslaptį.

Tarkime, kooperatyvas vienija 400 smulkiųjų ūkininkų, per dieną iš jų superka 40 t pieno, oficialiai moka 362 Lt/t. Tą pačią dieną pieną parduoda perdirbimo įmonei po 580 Lt/t. Dienos uždarbis – 8720 Lt, mėnesio – 261 tūkst. Lt. Be to, pardavęs savo karvę ir išstojęs iš kooperatyvo ūkininkas neišsineša sukaupto turto: pienvežių, šaldytuvų, pastatų, technikos ir įrangos. Geriausiu atveju – šimtą kitą litų kažkada įnešto pajaus. Tuo tarpu kooperatyvas, jį išmintingai administruojant, gali dirbti pelningai ir tuo dalytis su savo nariais.

Pasak pamario ūkininko, iš tarpininkavimo kooperatyvai gauna nemažas pajamas. Pavyzdžiui, ŽŪIKVC lentelėje minimos vidutinės 2009 m. birželio mėn. pieno supirkimo kainos, jose galima rasti nemažų kontrastų: ŽŪK „Kaunatavos mėsa“ pieną supirko po 305,7 Lt/t, o UAB „Vikeda“ – po 788,1 Lt/t. Už kokią kainą pardavė perdirbimo įmonei – jau komercinė paslaptis. Kooperatyvų veiklos auditą galėtų kuruoti Žemės ūkio rūmai, tuomet ir atsirastų argumentų paveikti ne tik pieno perdirbimo įmones, bet ir šalies valdžią.

Rokiškio rajono ūkininkė Dalia Lūžienė, laikanti 46 melžiamas karves, pieną parduoda žemės ūkio kooperatyvui „EKO tikslas“, gauna gerą kainą (ŽŪIKVC duomenimis, 2009 m. birželio mėn. šis kooperatyvas gamintojams mokėjo 708,9 Lt/t). Pasak D. Lūžienės, kooperatyvas superka ekologinių ūkių pieną Rokiškio, Ukmergės, Molėtų rajonuose, gabena į Kauną, transporto išlaidas padengia supirkėjas – AB „Pieno žvaigždės“.

Važiuok per Lietuvą – akį džiugina nemažos juodmargių ar žalųjų bandos pievose. Retsykiais pamatysi ir vieną kitą grandine pririštą piendavę. Rytais skalanduoja plastikiniuose kibirėliuose į punktus vežamas šiltas pienas. Kaimiečiai skaičiuoja už pieną gautus centus, verslininkai investuoja į įrangą nekokybiškam pienui perdirbti.

O juk į tą patį „katilą“ ateina ir pieno gamintojams skirtos išmokos už kvotinį pieną, ir eksporto subsidijos perdirbėjams (pirmosios kišenę papildo apie 3 ct/kg, antrosios – apie 4 ct/kg). Kiek išgelbės sektorių ne tik periferijoje, bet ir sostinėje savotiškai suvokiama ūkininkų kooperacija? Plevena nuosavos ir paramos lėšos ore, liejasi bevardžiais upeliais. Atėjo laikas skaičiuoti ne tik svetimus, bet ir savus pinigus.