Sigitas Parulskis: Budelių tauta

Sigitas Parulskis
Anądien kalbėjausi su drauge, įsivėlėm į smulkų ginčą. Ginčas menkas, bet tema plati. Neseniai buvo sumuštas ir apiplėštas rašytojas Rolandas Rastauskas, draugės nuomone, lietuviai į kūną žvelgia budelio akimis. Ji prisiminė seną mano klausimą „Berlyno dienoraščiuose“ (skelbtuose čia, lrytas.lt) - koks lietuvio santykis su kūnu? Jos nuomone, pats blogiausias. Lietuviai skriaudžia, žudo, degina, kankina savo artimuosius visiškai taip pat kaip ir menkai civilizuoti žmonijos pakraščiai (dėl sumauto politinio korektiškumo neminėsiu, kokie).
Daugiau nuotraukų (1)
Viskas labai teisinga, tačiau ginčyčiau, kad tai būdinga kaip tik lietuviams. Kad agresyvumas, žiaurumas, negailestingumas turi tautinio identiteto požymių. Mano pašnekovė įžvelgė patriotinį gestą – esą ginu lietuvius, nes patriotizmas manyje dar nemiręs.
Man paprasčiausiai atrodo (na, bent jau ligi šiol atrodė), kad padugnės neturi tautybės. Jų buvo ir bus visais laikais. Nes tai žmogaus prigimties tamsioji pusė. Šalutinis efektas, kitaip tariant. Padugnės iškyla į visuomenės paviršių, kai sąlygoms joms veistis ypač palankios. Visuomeninio, politinio, etinio chaoso laikais. Regis, kaip tik tokiais laikais mes ir gyvenam. Lietuviai iš visų jėgų naikina kultūrą, spjauna į etiką ir dorą, į visus krikščioniškuosius pagrindus, ir spjauna nuo viršaus, todėl apačioje išsigimimas ne tik įmanomas ir tikėtinas – jis tiesiog būtinas.
Nuolat linksniuojamas faktas, kad esame daugiausia nusižudanti tauta. Tiesą sakant, egzistenciniu požiūriu, padorumo požiūriu, savižudis kur kas labiau gerbtinas nei žudikas. Todėl socialinės reklamos kūrėjai, sumanę atkalbėti lietuvius nuo savižudybės, jau galėtų sukti reklaminį filmuką – lietuvi, nebūk b..., nežudyk.
Kita vertus, viešai paskelbti ir pripažinti, kad lietuvių tauta galutinai išsigimė ir degradavo, irgi būtų apmaudu. Juk tai sakantis žmogus (šiuo atveju – aš) negali ignoruoti fakto, kad pats priklauso šiai bendruomenei. Tiesą sakant, galėčiau prisipažinti esąs degradas ir išsigimėlis, jeigu tai išgelbėtų tautos prestižą. Neišgelbės.
Kartais girdėti palyginimų, neva sovietiniais metais žmonės buvo dvasingesni, nes mažiau vogė, mažiau žudė, mažiau kankino savo artimą. Netikiu okupuotos tautos dvasingumu iš principo, bet sovietiniais metais viso to buvo mažiau. Nebuvo iš ko vogti. Tik iš valstybės. Bet tai nebuvo legalu. Vagis nutverdavo ir sodindavo į kalėjimą.
Dabar iš valstybės vagiama legaliai. Valdžia leidžia nusikalstamus įstatymus, verslas ir politika neišpainiojamai persipynę korupciniais ryšiais. Bjauriausia, visi tai žino, bet niekas nieko negali įrodyti. Aš irgi iš kažkur žinau – kas nors kas nors pasako, parašo, užsimena, bet jokių dokumentų, jokių liudytojų, jokių teismo procesų. Kas visą tautą vedžioja už nosies, po velnių – ateiviai, amžinasis KGB, bloga karma?
Sovietiniai laikai šlykštūs, bet anuomet nebuvo tokios staigaus praturtėjimo isterijos – daugelis žmonių uždirbdavo apytikriai tiek pat, tai yra, dauguma buvo neturtingi. Dar vienas dalykas – net ir turėdamas pinigų sovietiniais metais vis tiek neturėjai ką pirkti.
Atomobiliai, šaldytuvai, net baldai buvo pardavinėjami pagal paskyras, talonus ir panš. Miestelyje, kuriame gyvenau okupacijos metais, didžiausi ponai buvo pardavėjai: mėsos, gatavų drabužių, batų. Jie statėsi namus, pirkosi mašinas. Kaip, beje, ir gydytojai, bazių, sandėlių vedėjai. Žinoma, ir partijos grietinėlė. Bet vogti buvo negražu. Visi tą žinojo.
Žudyt savo artimą – baisus nusikaltimas. Dabar laikraščiai apie vagis rašo kaip apie nuotykinių filmų herojus. Ir žmogus, sakantis, kad vogti negražu, o žudyti – mirtina nuodėmė, atrodo kvailai. Tai blogai, velniai rautų, labai blogai.
Kai dabar sakoma, kad mes atsinešėm visą šį košmarą iš sovietinių laikų, pradedu abejoti. Tikrai nebuvo tokio baisaus turto troškulio, tokio beatodairiško noro bet kokia kaina praturtėti. Žmonės dirbo, gatvėje neužpuldinėjo vieni kitų dėl kelių rublių.
Lietuviai nesugeba susidoroti su demokratija, su laisve, su rinkos ekonomikos teikiamomis galimybėmis – silpnos valdžios institucijos, kafkiški teismai, chaotiškas, bejėgis švietimas, kultūrininkai laikomi parazitais, Bažnyčios vaidmuo apskritai niekinis.
Mūsų krikščioniška moralė geriausiai matosi teismuose. Mes iš tiesų labai atlaidūs - bet tik nusikaltėliams ir budeliams, kyla įtarimas, kad velnio advokatų, tai yra, pinigų pagalba. Atlaidūs budeliams, bet spjauname į aukas. Tai ne krikščioniška moralė, tai apskritai ne moralė, o pasityčiojimas.
Nebėra jokios institucijos, kuri siūlytų elgesio modelius, pateiktų pavyzdį, kaip kontroliuoti savo poelgius ir mintis, kaip tikėti savo veiklos prasmingumu, valdyti savo kūniškuosius geidulius, sublimuot energijos perteklių.
Visa tai anksčiau reguliavo kultūra, plačiąja prasme, ypač religija ir filosofija. Dabar visuomenė neturi jokių padoraus elgesio pavyzdžių – žurnalai, televizijos pilnos kažkokių silpnapročių naminių gyvūnų vardais, vadinamų žvaigždėmis ir turtuolių, kurie dalijasi savo patirtimi, kaip daryti pinigus ir kaip juos švaistyti. Tai blogi pavyzdžiai.
Nesakau, kad pramogos blogai, kad reiktų jas uždrausti ir klausyti vien mišių. Bet saikas viršytas, viešojoje erdvėje joks rimtesnis balsas nebegirdimas.
Ką galim pasakyt savo augantiems vaikams? Varykit iš čia pasitaikius pirmai progai, bėkit iš šalies, kurioje gali užmušti už keletą litų, kurioje žudikai ir prievartautojai šypsosi teismuose ir rodo pergalės ženklą.
Visą laiką tikėjau, kad žydų naikinimuose dalyvavo tik saujelė išsigimėlių, bet dabar šis tikėjimas vis labiau silpsta. Gal iš tiesų būta tiktai didelio mito, kad lietuviai darbšti, taiki, romių ir išmintingų, medituojančių valstiečių tauta? Gal žudyti ir kankinti mums geriausiai sekasi? Tai mūsų genuose, atmintyje? Nuo Vytauto Didžiojo laikų?
Ką gi, pasaulyje nuolat vyksta karai, kruvinų rankų paklausa nemažėja, tai mums šansas išgelbėti mirusią ekonomiką ir šviesesnės ateities pažadas. Vienos šalys siejamos su sūrių gamyba, kitos su automobiliais, nafta, tulpėmis ar futbolu. Mes būsim budelių tauta.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.