O štai apie žmones šį tą jau išmanau. Patinka man juos tyrinėti. Apie kai kuriuos spėjau ir labai kategorišką nuomonę susidaryti. Pavyzdžiui, apie gretimame bute gyvenančias kaimynes.
Kartą – na, gerai, prisipažinsiu, porą kartų – eidamas pro tų merginų duris nesusivaldžiau ir „netyčia“ myžtelėjau. Pirmiausia dėl to, kad suvokiau, jog pasikeitė gyventojai, o juk niekam ne paslaptis, kad tokiais atvejais mes, keturkojai, jaučiame neišvengiamą pareigą iškart jiems parodyti, kas yra kas, pažymėdami teritoriją. Antra, mane erzina vis kitų vyrų, kone kas vakarą lankančių tas jaunas moteris, skirtingi kvapai. Man jie pasirodė kažkokie įtartini ir svetimi. Šeimininkai sako, kad mūsų kaimynės tikriausiai yra prostitutės. Nežinau, kas yra tos prostitutės, bet artimiausiu metu pabandysiu išsiaiškinti.
Žinau tik tiek, kad mano poelgiu jos liko nepatenkintos. Pasiskundė namo eksploatavimo centro direktoriui. Gal tos panos mano, kad jos čia – laiptinės gaujos lyderės? Nieko sau! Atvyko iš provincijos, iš kokios nors paršidės – aiškiai užuodžiu nuo jų batų kulnų dar neatlipusį mėšlą, – miesto centre padoriame name išsinuomojo būdą ir jau įsivaizduoja labai reikšmingomis dvikojėmis prostitutėmis. Ką, jos nesupranta, kad yra per kūdos, jų balsai – per smarkiai spiegiantys, o kvapas – prastas, kad čia taptų svarbiausiomis?
Visai kas kita – mūsų kaimynai, auginantys šunis. Beje, su vienu iš jų, juodu kaip smala vilkšuniu Amigo, smagiai susidraugavome. Na, dar vis nedrąsu su juo susidurti lifte, nes smarkuolis aplamdo, bet nieko tokio – mes jį po mėnesio kito praaugsime.
Kaip suprantate, jau ketinau su jumis pasidalyti įspūdžiais apie mane ir mano brolį kibinančius namo ir rajono dvikojus bei keturkojus gyventojus, taip pat praeivius nepažįstamuosius, tačiau šį malonumą palieku ateičiai. Mat reikalai pakrypo netikėta linkme ir, remdamasis savo broliuko Siao patirtimi, šiandien noriu šunų mylėtojus perspėti dėl, švelniai amsint, keisto veterinarų elgesio. Nes su tokiu bukaprotiškumu ir storžieviškumu dar neteko susidurti.
Bet apie viską – iš pradžių.
Skubu priminti, kad, sekdami ankstesnėje savo šuniškų aktualijų apžvalgoje paminėto kirpėjo stilisto Manto pavyzdžiu, su Siao dehelmintizavomės. Raitėsi nepatenkinti nematodai bjaurybės. Tik veterinaras nepaminėjo, kad esant prastam apetitui, geriau padarams tų piliulių neduoti. Tai po ir tarp dvikojų madinga tampančios kirminų išvalymo procedūros abu pasijutome nekaip. Kitą kartą naudosime liaudišką kirminų išvarymo receptą: ėsime česnakų, medaus ir moliūgų sėklų užkandėlę – bus ir skaniau, ir sveikiau.
Vėliau Siao pradėjo skaudėti sąnarius. Vienas gydytojas pasakė, kad taip yra dėl spartaus augimo. Garantavo, kad praeis ir rekomendavo populiarių „Rimadyl“ tablečių. Siao man buvo sulojęs, kad jos skausmą malšina, bet tik laikinai, be to, negydo. O ir nepradžiugino rasta informacija apie šiuos preparatus.
Parašyta, kad jie neturi toksinio poveikio ir „yra gerai toleruojami virškinimo trakte ir inkstuose“. Tačiau toliau tekstas jau nebe toks šviesus: „Tikslus karprofeno veikimas kol kas nežinomas“. Galų gale be dviprasmybių išklojama visa tiesa ar bent dalelė jos apie „Rimadyl“: „Vaisto vartojimas šunims, jaunesniems kaip 6 mėn. amžiaus, ir seniems gyvūnams gali kelti riziką“. Be kitų baisybių, toliau dėstomi faktai visiškai prieštarauja pirmam pacituotam sakiniui: „Per didelės vaisto dozės gali sukelti šuns virškinimo trakto opaligę, inkstų ir kepenų funkcijos sutrikimus“. Žinoma, mano brolis šio nuskausminamojo per daug nevartoja.
Taigi, kadangi šventinę Joninių dieną Siao jautėsi visiškai nešventiškai ir ne visos veterinarijos gydyklos dirbo, nuvažiavome į vieną iš nedaugelio, kurios tuo metu Vilniuje buvo atviros priimti nelaimėlius keturkojus.
Prieš einant vidun tikrai yra kur iš baimės sysių padaryti – Filaretų gatvės aplinka graži, žaliuojanti. Įstaigos interjeras – neblogas: šviesu, ant sienų kabo mieli šleivakojų basetų ir kitų veislių kolegų atvaizdai. Gydytojų asistentės – malonios, paglosto. Gal tik nervina čia prijaukintas baltas ir putlus katinas, kuris mėgsta specialiai pasiraivyti priešais pasiligojusius šunis, na, bet jis neagresyvus, akių nedrasko.
Rodos, jau radome jaukų kampelį, kur pagydyti Siao. Tačiau netrukus sumaišties į mano šunišką galvą įnešė ten dirbančių trijų veterinarų pateikiamos skirtingos jo negalavimų versijos. Šundaktariai pjovė grybą iš peties. Jei iš pradžių su šeimininkais dar bandėme diagnozes skaičiuoti, dabar to nebedarome, nes greičiausiai sutrikimas aiškinamas pagal mėnulio fazes.
Veterinarai bent jau galėtų iš karto susitarti, kurią versiją pateikti, o tai dabar panašu į nevykusį detektyvą be aiškios pradžios ir pabaigos. Juolab kad šie veterinarai net patys prisipažino gyvūnus gydantys „simptomatiškai“. Tai reiškia, kad nešalina ligos priežasčių, tik bando nuspėti, kas padarui nutiko, ir gydymą skiria pagal tos dienos nuotaiką.
O štai viena veterinarijos gydyklos darbuotoja mestelėjo mintį, jog greičiausiai Siao pasireiškia genetinė liga, tačiau kokia – irgi tiksliai pasakyti negalėjo. Taip taip, lengviausia suversti kaltę genetikai, kai negali tiksliai diagnozuoti ligos. Nepaisant to, kad šeimininkai prašė nepadauginti kalcio, kukučiai veterinarų kostiumais jį leido į Siao tirpalą išsišiepę iki ausų. Po to paaiškėjo, jog padaugino kaip reikiant. Ir tai patvirtino tos pačios klinikos, tik Žvėryno filialo gydytojas, žvelgdamas tyromis Ostapo Benderio akimis. Jose sukosi sumos su trimis nuliukais.
Taigi, dabar išvis neaišku, ar mano brolis normaliai užaugs. Mat kalcio perteklius stabdo augimą. Be to, per dideli kalcio kiekiai krešina kraują, dėl to sutrinka normalus šuniuko širdies darbas. Bet, aišku, kai kurie prietrankos, turintys veterinaro licenziją, tokių smulkmenų neįkerta.
Girdėjau lojant, kad panašiai medikai elgiasi ir su žmonėmis: kai pacientą galutinai išgręžia iki paskutinio cento ir kai jau visiškai nugydo, tada pradeda uodegą sukti, vapėdami apie klastingos ligos paveldimumą, su kuriuo reikia susitaikyti. Išradingesni ieško ligos priežasčių Černobylio katastrofoje, o tie, kurie visai neturi fantazijos, sako, kad visos ligos kyla nuo streso. Paistalai. Kiekviena liga turi aiškias ir nedviprasmiškas priežastis.
Bet įdomiausia, kad medicininį išsilavinimą turintys keturkojų gydytojai nežinojo, kaip mūsų kojos turi atrodyti, dėl to negalėjo tiksliai pasakyti, ar Siao sąnariai ir kaulai taisyklingai vystosi, ar nelabai. Užtat nepamiršo pasiūlyti pasidaryti beveik šimtą litų kainuojantį tyrimą dėl erkių sukeliamos ypač retos Laimo ligos, kuri, išvis neaišku, ar Lietuvoje paplitusi. Be to, mano šeimininkams labai piršo „teisingai subalansuotą gydomąjį“ sausą ėdalą, kurio galima įsigyti tik didelį maišą. Mažesniais kiekiais neparduoda – greičiausiai dėl to, kad šio pašaro šunys nelabai ėda. O yra skanių mėginukų su aviena, kuriais mus ten vaišino (ačiū), bet jų nerekomenduoja – galbūt dėl to, kad ir taip be problemų perkami. Trumpiau amsint, rytietiški triukai pusiau Vakarų valstybėje.
Keisčiausia, kad tik po savaitę trukusių kasdienių ir nepadorią sumą atsiėjusių procedūrų – nesakysiu, kiek, kad nepapiktinčiau tų piliečių, kurie, anot mano šeimininkų, yra jau galutinai išmelžti jų neprotingos Vyriausybės, – ir tik vėl kritiškai pablogėjus Siao sveikatai, veterinarai pasiūlė nuvykti į kitą gydyklą padaryti jam rentgeno nuotraukų.
Nežinau, kas tas rentgenas, bet skamba rimtai. Tik kyla klausimas, kodėl iš karto tokio patarimo nesulaukėme? Dar smalsu, kodėl mano broliukas buvo gydomas preparatais, kurie, išvis neaišku, ar buvo jam reikalingi? Kaip galima padarui paskirti gydymą neatlikus tyrimų? Ir kodėl iki šiol nesulaukiame jokių konkrečių prognozių?
Na, įsivaizduokite, kad susergate, tada einate į polikliniką, tikėdamasis pagalbos iš kvalifikuoto specialisto. Vienas žmogysta baltu chalatu jums diagnozuoja gripą. Nesuveikus jo paskirtam gydymui, kreipiatės į jau kitą sveikatos žinovą. Tas iškelia mintį dėl erkinio encefalito. Trečias linkęs manyti, jog turite stuburo išvaržą. Ketvirtas labiau laikosi nuomonės, kad arba jums sutrikęs virškinamasis traktas, arba jums vėžys. Na, o kuri nors slaugytoja dar garsiai pamąsto, kad galbūt jums kokia nors genetiškai perduodama paslaptinga liga. Ir galų gale paaiškėja, kad visos iki tol jums paskirtos vartoti piliulės buvo arba nereikalingos, arba galėjo tik dar labiau pakenkti.
Paskui medikai, išvydę nuo skausmo persikreipusį ir jau nuo vaistų pažaliavusį jūsų snukį, tiesiog lyg tarp kitko kaip labai normalų dalyką konstatuoja, kad jie paprastai nesugeba pacientams diagnozuoti ligos, todėl ją bando atspėti iš lubų, ir tai laikoma įprasta gydymo praktika! Kaip tada jaustumėtės?
Būdamas dar jaunas optimistas, tikiu, kad keturkojų padarų gydytojai nesiekia pacientams specialiai pakenkti, bet turiu pagrindo manyti, kad jiems trūksta žinių apie šunų gydymą, o dėl savo padarytų klaidų ir aplaidumo jaučiasi nepakaltinami. Nors kirba įtarumo kibirkštėlė, jog yra ir apsukrių veterinarių, kurie gyvūnus luošina tyčia, kad po to galėtų šunų šeimininkus drožti kaip toks nekoks Sidorovas drožė savo ožį. Mano šeimininkai irgi nori tautai perduoti žinią, kad veterinarų „grybavimas“ gali kainuoti daug sveikatos ir pinigų.
O aš toliau stebėsiu, kaip bus gydomas mano brolis. Tikiuosi, kad jis pasveiks. Priešingu atveju, visko tikrai taip paprastai nepaliksiu.