Ar išties niekas nepasikeitė nuo XX amžiaus, kai blaivų protą nugalėdavo imperinės ambicijos, jas pridengiant ideologija ar įvairiomis idėjomis?
Iš pažiūros – ne. Juk spręsti ginčus karinėmis priemonėmis tarptautinėje politikoje įprasta ir šiandien. Tai akivaizdžiai rodo Gruzijos ir Rusijos konfliktas.
Stebina ne tai, kad XXI amžiuje dėl informacinių technologijų apie karo priežastis ir eigą žinių galima gauti iš įvairių šaltinių.
Stebina kai kurių valstybių nenoras pripažinti pasikeitusias pasaulio realijas. Ir tai taikytina ne vien Maskvai, kurios karingas tonas pastaruoju metu, rodos, diktuoja madą.
Juk Gruzija į karą su Rusija įsivėlė vedama teritorinių ambicijų, patikėjusi savo jėga ir draugiškų valstybių parama.
Kad ir ką apie gynybinį ir net išsivaduojamąjį karą kalbėtų Gruzijos vadovas M.Saakašvilis, tiek jo, tiek Rusijos versijomis Vakaruose tikima vis mažiau.
Priežastis bado akis: abi pusės, praėjus metams po karo, elgiasi taip, lyg būtų XIX amžius, kai imperijos siekė paskandinti viena kitą.
Naujaisiais laikais ištobulintos, bet primityviais būdais taikomos informacinio karo arba propogandos priemonės geriau veikia tik laisvos visuomenės neturinčiose valstybėse.
Tuo tarpu Vakarų politikai ir visuomenė ima suprasti, kad karas šiais laikais nėra geriausias būdas nesutarimams spręsti.
Taip, ir Vakaruose esama pavyzdžių, kai dėl abejotinų priežasčių kyla karai. Irako konfliktas yra bene geriausias tokios avantiūros pavyzdys.
Tačiau aišku, kad Vakarų visuomenių noras konfliktus spręsti diplomatinėmis, o ne karinėmis priemonėmis ir yra sprendimas XXI amžiui.
Tam tikra prasme tai yra pavojinga, mat kovoti nebenorinčiojo nuomonės niekuomet neatsiklaus potencialus priešininkas.
Tačiau net ir pasaulio policininku vadinamos JAV pastaruoju metu keičia kursą. Ir jei jau lyginame su policininku, dera priminti, kad jis tik kraštutiniu atveju griebiasi ginklo.
Ir išties – B.Obamos administracija konfliktus, jei tai įmanoma, kol kas linkusi spręsti būtent diplomatinėmis priemonėmis.
Šią savaitę Šiaurės Korėjoje įvykęs buvusio JAV prezidento B.Clintono vizitas, anot daugelio apžvalgininkų, pademonstravo, kad Vašingtonas linkęs kalbėtis net ir su nesutaikomiausiais priešais.
Vizito pretekstas buvo derybos dėl dviejų JAV žurnalisčių, kalėjusių Šiaurės Korėjoje, išlaisvinimo.
Tačiau manoma, kad tikrasis B.Clintono kelionės tikslas buvo pasiųsti signalą Pchenjano režimui, pastaruoju metu agresyviai mojavusiam branduoliniais kumščiais.
Čia pat galima prisiminti ne vienus metus sklandžiusias spėliones – kada JAV puls Iraną? Neužpuolė iki šiol, o derybos dėl Irano branduolinės programos vyksta, nors ir labai lėtai.
JAV administracija pristabdė net Izraelį, kuris paprastai nepraleidžia progos išmėginti jėgos.
Visa tai vyksta tikrai ne vien dėl to, kad pasaulyje siaučia ekonominė krizė.
Šaltojo karo metais dvi priešininkių stovyklos suprato, jog kariauti viena su kita yra beprasmiška. Mat kyla grėsmė ne tik prarasti valdžią ar sužlugdyti ekonomiką, bet ir visiškai sunaikinti vienam kitą. Paradoksalu, kad prie tokios išvados prieita tik dėl branduolinių ginklų grėsmės.
Ir vis dėlto Vakarų šalys, net ir nenoriai tardamos žodį „karas“, kariauja. Taip pat ir Lietuva. Afganistane visų NATO šalių kariai kasdien susiduria su karo realybe, kai reikia panaudoti ginklus.
Net ir tokios pacifistinės šalys kaip Vokietija arba neutralios valstybės kaip Suomija ar Švedija pripažįsta – jų kariams Afganistane vis dažniau tenka susikauti su talibais, o ne padėti vietos gyventojams.
Kur skirtumas tarp šiandien ginklais žvanginančių valstybių?
Vieno atsakymo, savaime suprantama, nėra. Ir vargu ar gali būti. Juk tiek Rusija, tiek Gruzija, tiek JAV, pradėdamos karus, skelbėsi ginančios savo piliečius ir jų laisvę.
Vis dėlto galima prisiminti taiklius Prūsijos karo mąstytojo C.von Clausewitzo žodžius: „Karas yra ta pati politika, tik vykdoma kitomis priemonėmis“.
Praėjusiame amžiuje šis posakis buvo suvokiamas tiesiogiai, o karinėmis priemonėmis piktnaudžiaujama pernelyg dažnai.
Šiais laikais C.von Clausewitzo žodžiai interpretuojami jau kiek kitaip.
Demokratinėse visuomenėse, kurios pakilo iš praėjusio amžiaus sukeltų karų griuvėsių, karas yra tik kraštutinė priemonė. Susitarti ir kalbėtis šiais laikais sunkiau šalims, kurių demokratiniai pamatai yra netvirti ar jų išvis nėra.
Žinoma, geopolitiniai didžiųjų valstybių interesai niekur neišnyko, tad ir naiviai idealizuoti Vakarų neverta.
Tačiau kai kalbama apie Vakarų šalių silpnybes, dažnai pamirštama pagrindinė jų stiprybė – tarp savęs jos nekariauja.
Vargu ar joms prilygs viena kitos klausytis net nenorinčios Rusija ir Gruzija.