Paimkime paprastą pavyzdį – puotoje naudotus fejerverkus ir Juozą Statkevičių ir paklauskime: kuo skyrėsi šventei skirti fejerverkai nuo Juozo Statkevičiaus dalyvavimo joje?
Atsakymas paprastas: Juozas Statkevičius kainavo pigiau.
Žmonės tiek pat pakeičia daiktus, kiek ir daiktai žmones.
Tuo nenoriu pasakyti, kad žmonės sudaiktėjo, ar daiktai sužmogėjo, ne, tai tik parodo, kaip šiuolaikinėje visuomenėje pinigai pakeitė patį žmonių-daiktų santykį.
Žmogus tampa ne kažkuo „nepaaiškinama“, ne mąstančiąja substancija, kuri devalvuoja bet kokią nemąstančią substanciją, bet tam tikra verte, kalbant K.Marxo terminais.
Būtent kapitalizmui turime būti dėkingi, kad pagaliau pasiekėme tokią sociumo evoliucijos pakopą, kai mūsų padėtį visuomenėje kuria ir lemia ne mūsų santykis vienų su kitais, bet kiekvieno iš mūsų vertė.
Priešingu atveju, pavyzdžiui, tu esi karalius ne dėl to, kad tu tiesiog esi karalius, bet todėl, kad visi kiti tave pripažįsta karaliumi. Be tų, kurie tai pripažįsta, nebūtų jokio karaliaus – nes nebūtų santykio karalius-paprasti žmonės.
Kapitalizmas iš principo tai pakeičia. Čia svarbu ne žmonių santykis vienų su kitais, bet tai, koks yra santykis tarp skirtingų jų verčių. Dar paprasčiau sakant, nelieka nieko anapus vertės. O ją sukuria ne koks nors antgamtiškas Absoliutas, o labai žemiškas finansinis kapitalas.
Ir nors vertės sąvokos jokiu būdu negalima pakeisti prekės sąvoka, vis dėlto, tai ne itin gelbsti humanizmo ideologiją, nes jau aišku, kad bet kokią vertę galima sąlyginai redukuoti ir į piniginę išraišką.
Kitaip tariant, nors nė vienas svečias, atvykęs į V. Uspaskicho jubiliejų nebuvo tiesiogiai nupirktas, pakeitus žvilgsnio gylį ir perspektyvą, galima sakyti, kad jie visi buvo nupirkti.
Nes kitaip labai sunku paaiškinti, kokių tikslų vedini svarbūs viešojo gyvenimo veikėjai skubėjo pasveikinti iš teismų liūno neišbrendančio kontraversiškai visuomenėje vertinamo oligarcho, kuris iki šiol geriausiu atveju būdavo arba jų pajuokos objektas, arba atviras konkurentas.
Čia, iš pirmo žvilgsnio, apskritai nematydami problemos, nes mes pražiūrime labai svarbų momentą – kam apskritai reikalingi ir kokią ideologinę funkciją atlieka vieši ir labai prabangūs oligarchų spektakliai? Ką norėjo parodyti ar įrodyti V. Uspaskichas?
Atkreipkime dėmesį, ką jis pasikvietė, surengęs ne šiaip pavydą proletarams sukėlusį balių, bet tikrą oligarchijos įšventinimo, jos pagerbimo ritualizuotą spektaklį.
Jubiliejuje - tai jau pastebėjo beveik visi žurnalistai - buvo kone visų gerbtinų visuomenės sluoksnių atstovai, įskaitant vieną iš trijų svarbiausių valstybės pareigūnų – Seimo pirmininką A.Valinską. Visus sunku ir išvardinti. Vėl galima paklausti: kas juos visus atviliojo į šio, norite ar nenorite, bet turite pripažinti, kontraversiško politiko jubiliejų?
Juk tikrai ne valgiai ir gėrimai. Autoritetu V. Uspaskichas taip pat negali pasižymėti tiek dėl asmeninės, tiek dėl viešos nešlovės.
Atsakymas vienas: jo vertė, jo pinigai.
Ir jeigu jūs naiviai juos suvokiate, kaip popierių, tai ir toliau visiškai nesuprasite, kodėl jie patys savaime yra beverčiai.
Pinigai yra ne kas kita, kaip verčių diferencijavimo priemonė.
Todėl, puikiai tai suvokdamas, V. Uspaskichas norėjo įrodyti, kad nepaisant bet kokių jo poelgių, jis yra svarbus ir galingas oligarchas. Suprantama, balius – tik viso to iliustracija (nors ir labai spalvinga). Šiuo spektakliu buvo siekiama ne sukelti pavydą, ne pademonstruoti finansinius išteklius, bet daug daugiau – parodyti, kaip tie finansiniai ištekliai gali pasitarnauti juos turinčio asmens naudai.
Ne į kiekvieno turtuolio balių atskubėtų tiek daug margaspalvių, kaip plaštakės, asmenybių, kurios linkėtų Lietuvai „daugiau tokių Viktorų“.
Todėl labai svarbu suvokti ir dar vieną esmingą niuansą - už kiek primityvokos supelijusiu rusiškumu trenkiančios spektaklio regimybės slėpėsi išties didelė įtaka Lietuvai.
O iš to plaukia labai nemaloni išvada (ir ypač kompleksuotiems lietuviams) - aukščiausioji mūsų visuomenės dalis niekuo nesiskiria nuo prostitucija užsiiminėjančių stoties mergaičių, kurios bent jau to neslepia.
Tuo tarpu akivaizdžiai pataikaujanti ir parsiduodanti grietinėlė niekuomet nepripažintų, kad jų reprezentacinis pasirodymas oligarcho jubiliejuje buvo nulemtas panašių motyvų ir kad ši tuštybių mugė tenkino vienintelio, svarbiausio – V.Uspaskicho savimeilę.
Net tie, kas šventai prisiektų, jog pasveikinti oligarcho atvyko vedini altruistiškiausių ketinimų, negalėtų paneigti, jog prisideda prie viso to, kas telpa žodyje oligarchija, vystymosi.
Nepagerbti šio oligarcho reiškė tą patį, kaip atsistoti į kitą barikadų pusę.
O būtent pinigais grįsta galia, kuria sugeba manipuliuoti pinigingi, bet jokiu būdu ne autoritetingi (o dažnai kriminalizuoti) asmenys, ir yra tikroji oligarchija.
Pasveikinkime ją, atšventus savo legitimumo ir visuotinio pripažinimo gimtadienį. Ilgiausių metų, ilgiausių!