Žmonės sutartinai šlovino Dievą giesmės žodžiais „Tu sotini čia nuodėmingus, visiems danguj rengi namus...“ , ir atrodė, kad niekada nebuvo Rusnės saloje jokios katalikų ir evangelikų liuteronų priešpriešos. Ją žmonės užmiršo, nes dabar ne diakonas G.Pareigis, o kunigas J.Liorančas yra šių sielos namų šeimininkas. Su G.Pareigiu būta menkų ir tuščių ginčų.
Bažnyčios jubiliejaus minėjimo šventėje mielai dalyvavo ir nedidelį koncertą surengė ne tik Šilutės vokiečių bendrijos choras „Heide“, bet ir Šilutės mišrus vokalinis ansamblis „Mingė“.
Vyskupas M.Sabutis 200 metų Rusnės bažnyčios proga pats kvietė Viešosos įstaigos „Nidden“ steigėjus, prašydamas atvežti iš Karaliaučiaus meno akademijos ir kitų žinovų surinktą dailės darbų parodą „XIX-XX a. Pamario krašto žmonių pasaulis Prūsų Lietuvos dailininkų akimis“.
Ekspoziciją Rusnėje pristatė vienas iš steigėjų Aleksandras Popovas. Jis priminė, jog XIX amžiaus pabaigoje civilizacijos nepaliestą gamtą, nuošalius gamtos kaimelius Kuršių Nerijoje ir Sembos pusiasalio pakrantėje atrado Karaliaučiaus meno akademijos profesoriai ir jų mokiniai. Jie sudarė garsiosios Nidos dailininkų kolonijos ir Mažųjų Kuršių grupės branduolį. 1923 metais Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, Kuršių nerija ir pamarys tapo įkvėpimo šaltiniu ir Lietuvos menininkams. O vokiečių dailininkų traukos centru išliko iki Antrojo pasaulinio karo.
Po Rusnės bažnyčios skliautais, palubėje linksmai šaudant kregždutei, šiandien visi , kam rūpi, galėjo apžiūrėti 1876 metais Karlo Šereso tapytą drobę „Potvynis Rytų Prūsijoje“, Erbeno Homano „Kaimo peizažą“, Hanso Henškės „Vokiečių žemaičio ūkininko sodybą“, nežinomo autoriaus „Žvejo žmona prie marių“, Gustavo Borces „Kareivis“(1917 m.) ir kitus.
Rusnės seniūnas Voitechas Deniušas, Salos etnokultūros ir informacijos centro vadovė Birutė Servienė, kaimo turizmo sodybų asociacijos vadovė Dalia Drobnienė dėkojo dvasininkams ir visiems susirinkusiems žmonėms, kurie pagerbė bažnyčią. Ji šioje vietoje stovi jau penkta.
Pirmoji rašytinė žinia apie krikščionių bažnyčią Rusnėje žinoma iš 1544 m. Prūsijos kunigaikščio Albrechto rašto apie pamaldas krašte lietuvių ir vokiečių kalbomis.
Po Melno taikos sutarties Vokiečių ordinui priklausė Rusnės apylinkės. Vėjarodė ant bažnyčios bokšto liudija pirmuosius jos statybos metus – 1419-uosius. Iki 1541 m. bažnyčia priklausė katalikų parapijai ir tik vėliau, įsigalėjus reformacijai, visi gyventojai turėjo pripažinti Liuterio mokymą. 1583 m. prie bažnyčios veikė parapijos mokykla, viena iš pirmųjų Klaipėdos krašte. Bažnyčią, pastatytą XVIII a., niokojo 3 gaisrai (1739, 1774, 1789 m.).
Dabartinė Rusnės bažnyčia buvo sumūryta iš plytų, o pašventinta 1809 metais.
Sovietmečiu ilgą laiką ši bažnyčia buvo uždaryta, gausus jos turtas sunaikintas, pats pastatas atiduotas Rusnės pagalbinei internatinei mokyklai. Čia buvo sporto salė, katilinė. 1991 m. Lietuvos valstybės lėšomis bažnyčia pradėta restauruoti, netrukus joje atnaujintos pamaldos.
Katalikai , kurių saloje yra dauguma, įsirengė koplyčią atskirai.
Šiandien Rusnės žmonės šventė ne tik Evangelikų liuteronų bažnyčios jubiliejų, bet linksminosi ir etnokultūrinėje Laivininkų popietėje. Joje prisiminta žvejo moters buitis, klausytasi Krašto apsaugos savanorių pučiamųjų orkestro, dalyvauta gyvuosiuose amatuose, ragauta žuvienės, dėkota puoselėjantiems paveldą, šokta, dainuota, žaista. Saulei artėjant prie laidos – pagerbti negrįžusieji iš marių ir upių žvejai.