Žmonių grobikai Afrikoje naudoja visas priemones išpirkai gauti

Ar įmanoma išlikti gyvam patekus į Nigerijos piratų nelaisvę? Ir ko galima tikėtis?

Panašius klausimus šiuo metu sau užduoda neseniai prie Nigerijos krantų pagrobtų penkių lietuvių artimieji ir tie, kurie rūpinasi jūrininkų išlaisvinimu.

Tačiau vienas žmogus - panevėžietis R.Gataveckas - atsakymus į šiuos klausimus jau turi.

Panašų košmarą 6 milijonus gyventojų turinčioje Nigerijos sostinėje Lagose jis patyrė savo kailiu.

Dabar tai išgyvena penki jūrininkai, tarp kurių yra ir laivo „Saturnas“ kapitonas Sergejus Triškinas. Jo laivas, gabenęs šaldytą žuvį, buvo užpultas pirmadienio naktį.

Netikėtai priplaukę greitaeigiu kateriu, kaukėti ir ginkluoti piratai pareikalavo sustoti, įsiropštė į laivą ir grasindami pagrobė penkis lietuvius.

Tuo metu, kai Lietuva dar tik žengė pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius, o šalyje vyravo valstybės mažai kontroliuojamas verslas, iš Nigerijos plūste plūdo laiškai, siūlantys net už 20-25 proc. išgryninti keliasdešimt naftos versle uždirbtų milijonų litų.

Už gautus kokius 14 milijonų JAV dolerių, kurie su visomis Nigerijos ministro pasirašytais raštais ir garantijomis būtų atitekę lietuviams, tuo metu buvo galima supirkti visas Panevėžio įmones.

Ši Afrikos valstybė - naftos ir naudingųjų iškasenų turtinga šalis, o neva ministrų patikinimai, kad pinigų pervedimai niekam įtarimų nesukels, lietuviams keldavo pasitikėjimą.

Nigerija - kontrastų šalis, kurioje akis bado ir didelė prabanga, ir didelis skurdas. Būtent naudingosios iškasenos ir noras jas valdyti nulemia tai, kad Nigerijoje dažni kariniai perversmai.

Panevėžietis verslininkas R.Gataveckas, prieš keturiolika metų gavęs iš Nigerijos pasiūlymą pigiai pirkti naftos ir taip užsidirbti, po ilgų dvejonių nutarė pats skristi į Lagosą ir vietoje tartis dėl kontrakto.

R.Gataveckui buvo paaiškinta, kad įvažiuojant į šią šalį vizą galima gauti oro uoste. Tačiau tai buvo melas.

Atskridęs į Lagosą, R.Gataveckas suprato, kad be vizos į Nigeriją niekas jo neįleis. Taip ir atsitiko. Panevėžietį pasitikę afrikiečiai kitais keliais pravedė jį pro pasieniečius, pas kuriuos liko lietuvio pasas.

„Mane apgyvendino didžiuliame name, aptvertame 3 metrų aukščio tvora, ant kurios dar buvo įrengta signalizacija. Dieną ir naktį name bei kieme mane saugojo ginkluoti žmonės“, - pasakojo R.Gataveckas, 1996 metų vasario mėnesį apie šią pagrobimo istoriją kalbėjęs su šio rašinio autoriumi.

Panevėžiečiui įsiminė, kad tada Lagoso gatvėse buvo labai daug automatais ginkluotų kareivių. R.Gataveckas buvo girdėjęs ir apie masines gyventojų žudynes toje šalyje.

Tada R.Gataveckui pavyko su afrikiečiais pasirašyti sutartį pirkti žalios naftos. Kontraktas iš pradžių lyg ir teikė vilčių.

Sutartyje trūko tik vieno parašo. Po kelių dienų atvykę afrikiečiai pareiškė, kad vienas svarbus valstybės pareigūnas už savo parašą reikalauja 150 tūkst. JAV dolerių kyšio.

Nigeriečiai ėmė reikalauti, kad R.Gataveckas paskambintų į Panevėžį ir paprašytų pervesti iš savo firmos sąskaitos į vieną Londono bankų 150 tūkst. JAV dolerių.

R.Gataveckas skambino ir tarėsi su draugu, ką toliau daryti. Tuo tarpu afrikiečiai paėmė iš jo 2 tūkst. JAV dolerių.

Panevėžietis karinės chuntos valdomoje šalyje liko be dokumentų ir pinigų. Bėgti jis nesiryžo, nes nelegaliai įvažiavęs į Nigeriją galėjo būti nuteistas pusantrų metų laisvės atėmimu.

Du kartus R.Gataveckas buvo vedamas į namo kieme esantį garažą sušaudyti.

Pirmą kartą iš ginklo spynelės traukimo garso jis suprato, kad automatas neužtaisytas, todėl labai ir neišsigandęs.

Afrikiečiai aiškino, kad R.Gataveckas kaltas dėl to, jog gali sužlugti svarbus verslo planas, todėl jie dėsią visas pastangas, kad pinigai iš Panevėžio būtų pervesti.

„Jei patogu, pinigus grynaisiais galite vežti į Nigerijos ambasadą Anglijoje, kur juos priims mūsų žmogus“, - sakė afrikiečiai. Jie minėjo ir ambasadoje dirbančios moters pavardę.

Beje, visi skambučiai į Lietuvą buvo organizuojami irgi per šią ambasadą Anglijoje.

Po to, kai vieną dieną garaže virš panevėžiečio galvos buvo paleista automato serija, panevėžietis susitarė su draugu iš Panevėžio, kad jis parengs pinigų pervedimo klastotę, o kopiją persiųs į Nigeriją.

Gavę dviejų fiktyvių pavedimų po 40 tūkstančių JAV dolerių kopijas, afrikiečiai nusiramino. Jie nusileido iki 80 tūkstančių JAV dolerių.

Tačiau nesulaukęs pinigų princu save vadinantis U.B.Chukas sunerimo. Gerai viską apgalvojęs, R.Gataveckas pranešė, kad pinigų nebus, nes jo ieško Interpolas, kuris jo firmos sąskaitai uždėjo areštą. Todėl ir nevykdomi jokie pavedimai.

„Tada nerimavau, kad po šių žodžių mane gali paprasčiausiai sušaudyti, o lavoną atiduoti krokodilams“, - pasakojo lietuvis.

Lagose į namą, kuriame gyveno panevėžietis, tikrai buvo atvykę Interpolo Nigerijos biuro darbuotojai. Savo adresą R.Gataveckas buvo pranešęs tėvams, šie dėl sūnaus pagrobimo kreipėsi į Interpolo biurą Lietuvoje.

Tačiau tąkart pagrobėjai, lyg žinodami, jog atvyks pareigūnai, R.Gatavecką išvežė į restoraną. Kratą name atlikę Interpolo pareigūnai lietuvio nerado.

Tikriausiai išgąsdinti afrikiečiai nutarė R.Gatavecką paleisti namo.

Nuvežę į oro uostą, jie perdavė panevėžietį pasieniečiams. Šie grąžino asmens dokumentus, o vienas jų, lydėjęs R.Gatavecką į lėktuvą, kalbėjęs: „Tu galvok, ką darai, važiuodamas į mūsų šalį be vizos. Nigerijoje kasdien randami neatpažinti lavonai. Niekas nebūtų įrodęs, kad tu kada nors lankeisi Nigerijoje“.

Beje, visą mėnesį Nigerijoje gyvenęs lietuvis buvo maitinamas geriausiu maistu, niekas jo nemušė net tada, kai atvedę į garažą šaudė iš automato virš jo galvos. R.Gataveckui viename pobūvyje buvo pristatyti net keli karaliai ir princai.

Grįžęs namo R.Gataveckas vėl gavo kelis laiškus, kuriuose Nigerijos princai siūlė bendradarbiauti. Panevėžietis stebisi tokiu afrikiečių elgesiu.

Pakalbinti R.Gatavecką, kad šių dienų akimis įvertintų anuometį savo patyrimą, nepavyko - tiesiog nepavyko jo rasti.

Pagrobimus tiriantys pareigūnai R.Gatavecko atvejį su penkių jūrininkų pagrobimu nelygina.

R.Gataveckas buvo situacijoje, kai abi pusės lyg ir žinojo, kad vyksta derybos dėl kontrakto, kad viskas lyg ir legalu, yra problemos, kurias afrikiečiai linkę spręsti šaudydami virš galvos.

Panevėžečiui buvo pristatomi karaliai ir princai, tuo buvo kuriama tikrai vykstančių derybų iliuzija, nors iš tikrųjų tai buvo pats tikriausias žmogaus atviliojimas į sau palankią aplinką, jo pagrobimas ir vėliau reikalavimas išpirkos.

Jūrininkai buvo pagrobti klasikiniu būdu, panaudojant jėgą ir net ginklus, užpuolikai slėpė veidus.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę pasiūlymai gerai uždirbti iš Nigerijos plūste plūdo.

Tuomet tokį pasiūlymą buvo gavusi ir tuomet viena didžiausių Panevėžio bendrovė „Aurida“. Laiške buvo teigiama, kad Nigerijos nacionalinės naftos korporacijos sąskaitoje yra likę 40 milijonų JAV dolerių, kuriuos pasiimti galima tik pasinaudojus patikimos užsienio firmos sąskaita.

Laišką pasirašęs naftos korporacijos vyresnysis personalo viršininkas Stephenas Dibohas už leidimą pasinaudoti „Auridos“ sąskaita siūlė bendrovei 14 milijonų dolerių. Iš 40 milijonų dolerių 5 procentai būtų skirti kitoms išlaidoms, kiti atitektų afrikiečiams.

Tuo metu „Auridoje“ dirbęs vadybininkas Jonas Prialgauskas nutarė išsiaiškinti, kokią sukčiavimo schemą naudoja afrikiečiai.

Po kelių pasikeitimų laiškais J.Prialgauskas gavo raštą, kuriame buvo teigiama, kad pinigų siuntimo orderis su Nigerijos finansų ministerijos antspaudais ir parašais jau parengtas. Panevėžiečiams buvo atsiųsta ir orderio kopija.

„Auridos“ vadovai visą derybų laiką (susirašinėta buvo beveik metus) siūlė afrikiečiams susitikti bet kurioje Europos valstybėje, nes tokių sumų sandoriai vien tik susirašinėjant esą netvarkomi.

Afrikiečiai savo ruožtu teigė, kad į Panevėžį pasirengę atvykti penki Nigerijos nacionalinės naftos kompanijos atstovai. Tačiau yra nedidelė kliūtis - tvarkydami pinigų pervedimo reikalus afrikiečiai kyšiams esą išleidę 180 tūkstančių dolerių, todėl nebeturi pinigų kelionei.

Nigerijos atstovai prašė pervesti į sąskaitą viename Anglijos banke 10 tūkstančių dolerių kelionei.

Tada „Aurida“ pasiūlė nevažiuoti visiems penkiems ir taip sutaupyti pinigų. Nigerijos atstovai sutiko atvykti dviese, tačiau prašė į banką pervesti nors 5 tūkstančius JAV dolerių.

J.Prialgauskas pasisiūlė nupirkti afrikiečiams bilietus skristi lėktuvu, tačiau grynųjų pinigų jiems nesiuntė. Tačiau afrikiečiai skristi jau nebenorėjo.