Jei kalbėsime apie pensininkus, žodžiui „kokybė” iš viso būtų nevieta.
Net oficiali statistika byloja, jog palyginti su kolegomis ES Lietuvos senjorai gyvena dvigubai prasčiau. Tačiau paprastai realybė yra dar niūresnė nei sociologų išvesti vidurkiai.
Neseniai portugalui draugui užsiminiau, kad po 50 nepertraukiamo darbo metų mano tėtis išeina į pensiją. Tikėjausi kažko panašaus į bičiulišką atodūsį, maždaug, suprantu, kaip dabar jam sunku, šeimos pajamos sumažės, ilgus metus dirbusiam žmogui bus nelengva netekus užsiėmimo...
Mano naujienos buvo pasitiktos sveikinimo ir džiugesio tirada, tarsi tėtis būtų loterijoje laimėjęs milijoną: ,,Nuostabu! Dabar jis galės keliauti po pasaulį, mokytis kalbų, dirbti savanoriu visokiose organizacijos, pradėti naują verslą, daryti viską, kuo negalėjo užsiimti dirbdamas, nes vis nelikdavo laiko!“
Panašaus atsakymo būčiau tikėjusis iš amerikiečio, gal vokiečio, bet portugalo... Nejaugi jis nesupranta, kad Lietuva – posovietinė valstybė, be to, ant bankroto ribos?
Akivaizdu, kad nesupranta. Pamėginau paaiškinti. Pas mus pensininkai važinėja iš vieno miesto galo į kitą troleibusais dėl penkiais centais pigesnės varškės, jeigu gyvena didmiestyje, arba skaudančiomis nugaromis kapstosi pomidorų lysvėse, kad nepamirštų daržovių skonio, jei gyvena kaime.
Apie tokius dalykus, kaip atostogos užsienyje, gali pasvajoti nebent valstybinių pensijų gavėjai, ir tai tokiu atveju, jei turi susitaupę (suprask – pasivogę) pinigėlių iš tų laikų, kai užėmė aukštas pareigas (suprask – buvo politikai arba ministerijos klerkai).
Ką ten atostogos užsienyje. Nesu sutikusi Lietuvoje gyvenančio pensininko, kuriam nuo kainų Nidoje ar Palangoje neatimtų žado, nebent jį remia turtingi vaikai ar užsienyje dirbantys giminaičiai.
Draugui iš Marso, atsiprašau, Portugalijos, pasiūliau padaryti eksperimentą. Pamėgink Kalvarijų turguje besisukinėjančios močiutės paklausti, kaip jai patiko atostogos Karibuose, arba kada paskutinį kartą ji buvo kazino, ar automobiliu važiavo nuo Rytų iki Vakarų pakrantės Jungtinėse Valstijose. Labiau įžeisti moteriškę galėtum tik prisipažinęs, kad negali atsidžiaugti Seimo narių sąžiningumu arba steigi partiją, agituosiančią už pensininkų sodinimą į dujų kameras.
Tragikomiškai toks eksperimentas pasirodytų ne visur. Būtent kelionėmis ir lošimais užsiiminėja ,,normalūs“ kitų planetų, atsiprašau, kitų valstybių, tokių kaip Portugalijos, Vokietijos, JAV, Kanados pensininkai. Nuo džiugiai kazino klykaujančių senjorų kartais įskausta ausys, o automobilių nuomos punkte įvažiavimą su išvažiavimu painiojantys senukai nejuokais išgąsdina jaunesnius keliautojus.
Žinoma, niekas ant jų nepyksta – jaunimas puikiai suvokia, kad dar kelios dešimtys metų, ir jie patys taps baltais sportbačiais avinčiais, kameromis spragsinčiais nerūpestingais keliautojais. Juk neveltui pensinis amžius vadinamas auksiniu.
Taip ir girdžiu tūlą Lietuvos pensininkę burnojančią, kad vienintelis auksinis dalykas jos gyvenime yra dantis, kurį pavyko įsistatyti prieš nuvertėjant rubliui, praėjusiame amžiuje. Dabar nė to sau negali leisti – saviems kramtymo įnagiams vienam po kito paliekant burną, tuštumos užpildyti nėra kuo, ką jau ten kalbėti apie auksą.
Užtat ir šypsosi Lietuvos senoliai bedantėmis burnomis, duodami peno fotografams ir kitiems menininkams. Pasodinai moteriškę su skarute prie apgriuvusio tvarto, pykšt pokšt su gera blykste, ir štai jums Europą stebinantis Lietuvos fotografijos menas.
,,Aaaišku“, - nutęsė portugalas, tačiau iš jo intonacijos buvo akivaizdu, kad jam aiškiau nepasidarė.
Nusprendžiau, kad laikas kalbėti skaičiais. Sakykime, pensinio amžiaus moteris gyvena išblizgintoje ir išreklamuotoje Europos kultūros sostinėje Vilniuje. Gauna ji pensijos 800 lt. per mėnesį. 400 lt. sumoka komunalinių mokesčių. Kadangi moteriškei reumatas, dar nusiperka vaistų buteliuką už 40 lt., kurio užtenka savaitei kitai geriausiu atveju. Maistas – kruopos ir kaulai. Aprangai - ,,skudurynas“ švenčių proga, o kasdienai - ,,brandaus socializmo“ laikais iš Minsko parsivežti sijonai ir pačios nusimegztas megztinis.
Tokia daugelio Lietuvos senjorų kasdienybė.
,,Aaaišku, - ir vėl nutęsė mano pašnekovas. – Tai gal bent į pagyvenusių žmonių klubą Lietuvos pensininkai gali nueiti? Pasimokyti groti pianinu, įgyti kompiuterinio programavimo pagrindų, žodžiu, tobulėti?“
Tikrai nejuokais supykau. Naivumas, kad ir koks šventas jausmas, turi turėti ribas, ar ne? Tiesa, buvo Lietuvoje toks sostinės meras, kuris mėgino organizuoti vieną kitą akciją pensininkams pralinksminti. Kiek prisimenu, diskutuota apie nemokamą puodelį kavos, o ne apie galimybę būti naudingiems, dirbti, dalyvauti visuomeniniame gyvenimą. Bet net ir ta vėliau susikompromitavusio mero mintis nebuvo tokia bloga, ypač jei ji būtų tapusi didesnio projekto pradžia. Bet ji, kaip ir daugelis pažangių idėjų, buvo išjuokta ir nurašyta.
Lietuvos ekonomikos realijos diktuoja nerimą keliančią tendenciją, kuri ima įsišaknyti ir tapti diskriminaciniu faktoriumi – pagyvenusių žmonių Lietuvoje daugelis nemėgsta.
Nedarbo ant menčių patiestoje valstybėje, kur dėl vienos darbo vietos stumdosi būrys antrąją dešimtį vos pradėjusių jaunuolių, į vyresniuosius žiūrima su nepasitenkinimu, o į kelių šimtų litų dydžio pensiją gaunančius senjorus – kaip į visuomenės kraugerius.
Viešojoje erdvėje solidaus amžiaus žmonės apskritai nepageidaujami, ypač moterys. Išvardinkite bent penkis populiarių laidų vedėjus, kuriems būtų šešiasdešimt ar dar daugiau? O kur aktoriai, komikai, dainininkai? Trisdešimtmečiai dar toleruojami, į keturiasdešimtmečius jau žiūrima kaip į ,,nueinančią“ kartą.
Bet juk tie žmonės, kurie neva yra visuomenės našta, dirbo dešimtis metų ir mokėjo mokesčius. Žinant Lietuvos gyventojų, ypač vyrų, mirtingumo statistiką, akivaizdu, kad išlaikytinių gyvenimas trunka labai neilgai.
Jei vyras į pensiją išeina būdamas šešiasdešimties, o miršta 63-ejų, jis varganomis pensininko privilegijomis naudojasi vos trejus metus. Daugiau nei nesąžininga jį ir šimtus kitų pensininkų kaltinti kraugeriavimu, kai visuomenė už jų darbą senatvėje jiems numeta elgetos lazdą ir dar priekaištauja, kad ta lazda naudojosi ,,net“ trejus ar penkerius metus.
Negana to, iki šiol Lietuvoje mirus vienam sutuoktiniui likęs gyvas pensininkas negali gauti savo vyro ar žmonos pensijos. Būtent tokia praktika yra daugelyje užsienio šalių, išskyrus tas, kurias valdo diktatoriai arba kurios nustekentos okupacijų, ar kur ekonomika nuvaryta nemokšų valstybės vadovų.
Ar tikrai Lietuvoje nebeliko, kam sumažinti priedus, tarnybinius automobilius ar gaunamų nemokamų šratinukų kiekį ir vienintelė išeitis valstybei išvengti bankroto – pensijų karpymas?
,,Čia matyt tokia konservatorių politika: mylėti vaikus ir kuo greičiau pribaigti senius. Išmokomis jaunoms mamoms pralenkėme visą Europą. Gera naujiena tai, kad netoli nuo mūsų namų statomas krematoriumas, taigi,visi patogumai – šalia“, - man adresuotame elektroniniame laiške ironizavo viena pensininkė.