Kai kuriuos praeivius muzikos garsai paragina susikibti rankomis ar susiliesti lūpomis. Tada Ovidijui labai gera. Kartais susimąsto – būtų smagu, jei taip klausytojus veiktų ir jo paties kurtos dainos.
Net pusmetį naktis Ovidijus leido su pianistu Andriumi Račinsku garso įrašų studijoje. Dabar įrašytas dainas muzikantai dėlioja į albumą ir ieško rėmėjų, kurie padėtų išleisti kompaktinį diską. „Jei štai ryt imčiau ir numirčiau, tai bent dalelylė liktų“, – Ovidijus džiaugiasi, kad jam pavyko įgyvendinti ilgai brendusią idėją.
***
– Apie ką jūsų dainos?
– Apie pasaulį. Savo dainose pasaulio nepeikiu. Yra nuoširdaus ir gražaus liūdesio. Manau, kad gyvenime turi būti ir džiaugsmo, ir liūdesio. Savęs nevadinčiau menininku, esu paprastas žmogus. Pavyzdžiui, mano tėtis labai norėjo pasistatyti sodo namelį, dėjo centą prie cento, kad pasistatytų. O aš jaučiu poreikį kurti. Džiugu, kad įrašėme 23 dainas.
Visą gyvenimą svajojau daryti tai, kas man patinka. Pinigų užtektų tiek, kad galėčiau susimokėti už butą ir pavalgyti.
– Kartais vakarais jus galima matyti grojantį gatvėse. Ar tai yra geriau negu sėdėti dienomis kontoroje?
– Ilgą laiką blaškiausi, nežinodamas, ko gyvenime noriu. Universitete studijavau viduramžių istoriją. Teko dirbti ir sandėlyje kilnoti prekes, ir namus tvarkyti, ir viešųjų ryšių agentūroje tekstus rašyti. Sunkaus darbo nesibaidau, tik sunku jį dirbti be atsidavimo. Suvokiu, kad daugumai žmonių darbas yra kaip prievolė, kurią turi atlikti, kad išgyventų.
Kartą gražų vakarą ėjau iš vienos kontoros namo ir klausiau savęs, ką tame darbe veikiu. Pakėlęs galvą pamačiau nuostabų dangų ir supratau, kad ilgą laiką jo nepastebėjau ir daug netekau jo nematydamas. Juk turiu rankas, kojas ir viskas tik nuo manęs paties priklauso.
Svarbiausia nestovėti vietoje. Jei žinai, ką tu išties nori daryti gyvenime, ta kryptimi ir judi. Žinoma, pasitaiko mėnesių, kai sulaukiu mažiau pasiūlymų kur nors surengti pasirodymą. Tada nenuleidžiu rankų ir darau ką nors kita. Pavyzdžiui, užsimetu akordeoną ant pečių ir einu groti į gatvę.
Vakarais Gedimino prospekte ar Laisvės Alėjoje Kaune akordeonu groju Jano Tierseno – filmo „Amelija iš Monmartro“ garso takelio kūrėjo melodijas. Keletą kartų teko matyti, kai susipykusios porelės praeidamos pro šalį susikimba rankomis. Tuomet taip gera širdyje pasidaro. Tokiomis akimirkomis pajunti, kad ne šiaip sau gyveni, o ir kažką dovanoji kitiems.
– Teko groti ne tik Vilniaus, bet ir Londono praeiviams. Ar skiriasi požiūris į gatvės muzikantus Vilniuje ir Londone?
– Būna, kad čia pagrojęs gatvėje nueinu kur nors išgerti arbatos. Ir kartais pajuntu nuostabą – kaip čia dabar, jis grojo gatvėje, o dabar atėjo į vyninę, negi jis ne „bomžas“.
Londone susipažinau su vienu vyruku iš Pietų Afrikos, kuris grojo kibirais. Pagroja minutę, žmonės susirenka, tada sustoja, o jo dukrytė vaikšto su kibirėliu ir prašo pirkti bilietą, kad vėl grotų. Kartą to muzikanto paklausiau, ką jis iš tikrųjų gyvenime veikia. Jis nustebo: „Kaip ką? Taigi groju“. Pamenu, pasijutau tuomet kažkaip keistai nejaukiai, nes pas mus juk į galvą įkalta, kad tai nerimta.
Lietuvoje kartais būna, kad prieini prie žmogaus, pradedi kalbėtis ir tada jis klausia – ką tu dirbi. Nežinau, ką sakyti – na, kuriu, groju. Kartais susimąstau, kad beveik nieko neturiu – tik akordeoną, gitarą, natas. Tiesa, dabar jau turiu savo kūrybos albumą, kuris man labai svarbus.
– Kaip kilo mintis įrašyti albumą?
– Idėja brendo jau seniai. Prisikaupė dainų. Kurdamas naujas, senas dažnai tiesiog pamiršdavau. Todėl labai norėjau jas užfiksuoti.
Artimiau susipažinęs su man patikusia kompozitoriaus ir pianisto Andriaus Račinsko muzika pasiūliau jam kurti kartu. Jis sutiko. Pradėjome darbus studijoje. Kartais įrašinėjimo procesas užsitęsdavo iki paryčių.
Andriaus indėlis – didžiulis. Muzika ir beveik visi tekstai mano, tačiau kai kuriose dainose jis tarsi pridėjo prieskonių. Įrašė pianino partijas, taip pat dainuodamas pritardavo.
Iš 23 dainų atrinksime keliolika. Šis albumas bus įvairus. Jame bus ir dainų ir vaikams, ir suaugusiems. Bus keli eksperimentiniai kūriniai, kuriuose skambės elektronikos, perkusijų ritmai bei akordeono melodijos.
– Kam lengviau kurti – suaugusiems ar vaikams?
– Parašyti gerą vaikišką dainą yra nelengva. Vaikas yra kaip baltas popieriaus lapas – ką į jį įrašysi, tas ir liks. Todėl man keista, kai vaikiškuose filmukuose šaudoma.
Esu vaikiškų sovietinių filmukų fanas. Jie man atrodo labai tyri ir nuoširdūs. Lietuvių aktoriai juos įgarsino tiesiog tobulai. Mėgstu ir dabar juos pasižiūrėti. Kai kada bežiūrint kyla ir dainos idėja. Kompakte bus kelios dainos apie Karlsoną, Mikę Pūkuotuką, Sliekeliuką ir Kumelaitę. Esant galimybei, tikimės ateityje su Andriumi išleisti ir vaikiškų dainelių plokštelę.
– O apie meilę?
– Yra apie subtilią meilę. Tačiau žodžio „meilė“ ten nėra. Meilė man – daugiaprasmė sąvoka. Tai kažkas užslėpto ir neatskleidžiamo, kažkas iki galo nepaliečiamo ir tuo pačiu labai trapu, kaip horizontas, sapnas, svajonė, kai laikas praranda tėkmę.
Man apskritai keista, kaip žmogus dešimtsyk kartoja „aš tave myliu“. Tada susimąstai, ar tikrai jau taip myli. Tikiu tuo, kad jausmai turi matytis iš akių, sėdi šalia apspangęs, ir nebesuvoki kas dedasi aplink.
Štai albume yra daina apie Sliekeliuką, kuris pamilo kumelaitę Veroniką. Sliekeliukas šaukė kumelaitę, bet ji neišgirdo dėl to, kad jis buvo labai mažutis. Ir kumelaitė nušuoliavo. Taip būna ir gyvenime.
Nesu joks svajonių vaikinas ir niekada netvirtinu, kad esu tobulas – esu toks, koks esu. Nebijau vienatvės, išmokau ją prisijaukinti. Ji – paskata kurti. Nebūtinai vien tik apie liūdnus dalykus.
Jeigu turėčiau šeimą, neleisčiau sau gyventi, kaip dabar. Atsirastų natūralus noras rūpintis ja. Tačiau dabar man užtenka, kad turiu sviesto ant duonos.
Esu laimingas, kad turiu nuostabių žmonių – draugų. Užtenka kelių žodžių „Ovidijau, viskas gerai“, ir nurimstu, ir vėl einu.
Būna, kad kartais grįžtu namo ne pačios geriausios nuotaikos, tada su kambarioke atsidarome balkoną, iškišame kojas pro turėklus ir tabaluodami jomis ir gurkšnodami arbatą gvildename įvairiausias temas: apie kurmius, kuriems turėtų būti nesmagu gyventi akliems po žeme, ypač žiemą, apie sliekus, kaip jie bendrauja tarpusavyje. Tuomet užsimirštu.
Kartais vienas draugo žodis reiškia labai daug. Vienas gali imti blaškytis – gal kažką blogai darai, gal kažkaip ne taip gyveni. Tada svarbu, kad kas paragintų: eik, nesustok. Kalbu ne apie pagyras, kalbu apie tai, kad kartais reikia, kad tave pavestų už rankos.
Esu laimingas ir džiaugiuosi, kad nepasididžiavo ir prie šio albumo prisidėjo draugai muzikantai: dainininkės Eglė Gelažiūtė, Ieva Narkutė, akordeonistas Audrius Pazniokas.